Angelėlių mamyčių svetainė

Labas visoms,
Aš savo dukrelės netekau jau seniai (1998 m.). Patikėkit žinau kaip skauda. Ir aš, kaip ir jūs, labai ilgą laiką buvau kažkokioje keistoje nesvarumo būsenoje, tarsi kosmose, tarsi akvariume.... Atrodo gyveni, bet gyvenimas kažkaip keistai pro tave praeina.... Ir aplinkinį pasaulį stebėjau iš šono, kaip pro stiklą, atrodė, kad tame pasaulyje manęs nėra.... Užuojautos mane kaip su peiliu pjovė.... O dvasinį skausmą jaučiau fiziškai, atrodė, kad pyštu, kad sproginėju iš vidaus.... Norėdavosi įlysti į kokį kampą, suspausti save rankomis, užsimerkt ir išnykt.... O svetimas džiaugsmas ir laimė, tai akivaizdus pasityčiojimas iš manęs ir mano netekties skausmo....

Dabar, kai praėjo jau nemažai laiko, galiu pasakyti.... tas skausmas nė truputėlio nesumažėjo.... Aš paprasčiausiai su juo susigyvenau. Dabar žinau, kad jei vieną dieną jo nebejausčiau, nebežinočiau kaip reiktų gyventi toliau. Supratau, kad tas skausmas yra tai kas liko po mano dukrelės, vadinasi tai meilė, tai mano turtas. Ir jei to skausmo nebejausčiau, reikštų, kad aš pamiršau savo vaiką... Todėl aš tą skausmą prisijaukinau ir labai branginu, todėl jis manęs nebesprogdina iš vidaus, nebedrasko.... Kai aš tai supratau man pasidarė šviesiau ir ramiau gyventi. Gyvenimas nebebėga pro šalį, aš vėl gyvenu.... Dabar turiu ir antrą dukrą, katik atšventėm jos šeštąjį gimtadienį . Dar vienas dalykas ką galiu pasakyti yra tai, kad netekties skausmas mane išmokė pažinti, pajausti net pačias mažiausias, tiesiog mikroskopines laikės daleles. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad aš esu laiminga, nors ir skauda....

Kartais laimė skraido ore, mažytėmis dalelėmis, paprasčiausiai įkvėpkite ir pajusite kaip kvepia laimė. Kas gali žnoti, gal tas laimės dulkeles jums siunčia jūsų angeliukai, gal tai jų dovana už jūsų meilę. Būkit stiprios, nepalūžkit.... Jūsų kažkam labai labai reikia. Patikėkit aš žinau...

Užjaučiu ir žaviuosi tavim Teodora. Vadinasi, tu esi labai stiprus žmogus, jei sugebėjai tai pakelti netgi du kartus. O kaip tau sekėsi lauktis kitų vaikučių, negi neaplankydavo sunkios mintys, kaip sugebėjai jas nugalėt?

Dabar, kai praėjo jau nemažai laiko, galiu pasakyti.... tas skausmas nė truputėlio nesumažėjo.... Aš paprasčiausiai su juo susigyvenau. Dabar žinau, kad jei vieną dieną jo nebejausčiau, nebežinočiau kaip reiktų gyventi toliau. Supratau, kad tas skausmas yra tai kas liko po mano dukrelės, vadinasi tai meilė, tai mano turtas. Ir jei to skausmo nebejausčiau, reikštų, kad aš pamiršau savo vaiką... Todėl aš tą skausmą prisijaukinau ir labai branginu, todėl jis manęs nebesprogdina iš vidaus, nebedrasko....

Lauryte,aš dukrytės netekau prieš 13 metų.
Perskaičiusi Tavo žinutę,tiesiog atpažinau save,savo gyvenimą ir jausmus.Taip išmokau gyventi ir aš.Tik tu taip nuostabiai sudėstei mintis...baigiu,nes jau nematau klaviatūros.

Kiekvienai iš mūsų (čia rašančių) skauda. Kiekviena iš mūsų myli, ilgisi ir gedi... Bet dauguma mamų tik guodžiasi arba užjaučia... Nei viena neparašė kaip ji su tuo skausmu tvarkosi... Tiesiog aš norėjau parodyt pavyzdį ir papasakoti kaip aš su tuo susidorojau. Nesakau, kad mano variantas kažkoks idealus, kad mano mintys labai teisingos ir tinkančios visoms... Bet gal atsiras mamų, kurioms mano mintys pasirodys priimtinos ir paskatins gyventi toliau ir nebijoti būti laimingoms... Bet manau, kad atsiras ir tokių mamų, kurioms mano mintys nepatiks... todėl labai norėčiau, kad atsirastų daugiau mamų, kurios papasakotų kaip jos susidorojo su tuo begaliniu netekties skausmu. Juk vien užuojauta negydo....

Kiekvienai iš mūsų (čia rašančių) skauda. Kiekviena iš mūsų myli, ilgisi ir gedi... Bet dauguma mamų tik guodžiasi arba užjaučia... Nei viena neparašė kaip ji su tuo skausmu tvarkosi... Tiesiog aš norėjau parodyt pavyzdį ir papasakoti kaip aš su tuo susidorojau. Nesakau, kad mano variantas kažkoks idealus, kad mano mintys labai teisingos ir tinkančios visoms... Bet gal atsiras mamų, kurioms mano mintys pasirodys priimtinos ir paskatins gyventi toliau ir nebijoti būti laimingoms... Bet manau, kad atsiras ir tokių mamų, kurioms mano mintys nepatiks... todėl labai norėčiau, kad atsirastų daugiau mamų, kurios papasakotų kaip jos susidorojo su tuo begaliniu netekties skausmu. Juk vien užuojauta negydo....

Pritariu Jennifer: dar labai nedaug to laiko praėjo, ir tebejaučiame begalinį skausmą... Bent aš savojo skausmo ir ilgesio kol kas nepajėgiu prislopinti, nors stengiuosi. Juk dar nepraėjo ir keturi mėnesiai nuo to laiko, kai Aliukas išėjo...

Na turbūt niekas kitas Jūsų geriau nesupras kaip tik mes ČIA esančios ir patyrusios tą patį skausmą.Žinau,tikrai žinau kaip jūs dabar jaučiatės.Labai įstrigęs man vienas laikotarpis po savo dukrelės laidotuvių du mėnesius gyvenau kaip sapne ir vis tikėjausi,kad pabusiu ir baigsis visas skausmas,deje...iš šio "sapno"nepavyko prabusti.Tuos du mėnesius praleidau kaip,atleiskit,pamišus,-nesuvokiau nieko kas vyksta aplink,gyvenau vien tik vaistais palaikoma(žinoma,nieko naujo nepasakiau),tačiau tą dieną nuėjus ant kapelio ,kažkas įvyko mano sąmonėje...pajutau tokį nežmonišką ilgesio skausmą,tuomet tarsi tik tą dieną supratau kas įvyko.
Ta būsena tęsėsi ilgai,na tas jausmas,kad jau pasiilgai jau norėtum pamatyt,po jo prasidėjo vidinis susitaikymas su tuo kas įvyko ir supratimas ,kad jau nieko nebepakeisi.

Suprantu tave kuo puikiausiai. Dabar kaip tik esu antrame etape: be galo ilgiuosi, noriu pamatyti ar bent susapnuoti... Net nesapnavau savo angeliuko niekada. Ir dar ta mintis, pamačius panašaus amžiaus vaiką: ir mano Aleksas dabar toks būtų, tą ir tą daryti mokėtų... Žinau, kad kvaila, bet nieko negaliu padaryti.
Ir dar slegia kvaila situacija: vidury mėnesio baigiasi pinigai, o tu sėdi ir nedirbi, vėl mokaisi, nors jau turi du aukštojo mokslo diplomus... Bet nei tų diplomų, nei tos tavo patirties niekam nereikia, tai vėl mokaisi: gal tada reikės? O darbininke ar pardavėja dirbti dar kažkaip savigarba neleidžia, juolab, kad toks darbas man visiškai nepatinka. Esu pratusi prie sunkaus protinio darbo: tada skausmingos mintys mažiau kankina.

Viena iš mamų man kažkada sakė, kad jai liūdniausios keturios dienos metuose: Vėlinės, dukrelės-angeliuko gimtadienis, mirties diena ir... Kalėdos.
Artėja Kalėdos. Panašu, kad ir man tai bus liūdna šventė, nes vis prisimenu, kaip Aliukas per praėjusias šventes labiausiai džiaugėsi ne dovana, o jos blizgančiu maišeliu... Šioms Kalėdoms liks tik tas vaizdas širdyje...
Žinoma, eglutę puošime ir stengsimės būti linksmi - dėl vyresnėlio ir dėl Aliuko atminimo. Bet širdyje bus didelė dalis liūdesio...