Jau metai ir 3 dienelės, kai išėjo mano angelėlis... Šiomis dienomis skausmas ir liūdesys vėl išlindo iš širdies kertelės. Bet nieko nepakeisi...
QUOTE(vilda @ 2006 07 24, 14:30)
Sveikos.
Aš kaip ir Rasa taip pat pagaunu save siaubingose mintyse - jei kam nesiseka, tai atrodo na ir gerai, kodėl man vienai turi būti blogai, kiekvieną pažįstamų žmonių gimusį vaikelį apverkiu- nežinau kodėl iš skausmo, iš savęs gailėjimo kad va kažkam pasisekė, o kodėl ne man...Gal iš pavydo, gal dar iš kokio jausmo...nežinau.....Rodos, net norėtųsi, kad kažkas ir tam kitam būtų blogai...nors jei būt blogai gal verkčiau dar labiau, ir iš tikrųjų to blogo niekam nelinkiu, tik va rodos- kodėl man nesiseka, o rodos visi kiti šiame pasaulyje laimingi....tik man tos laimės pagailėjo.
Pavydžiu žmonėms, kuriems viskas gerai, norėčiau jaustis laiminga. Rodos daugiau viskas gerai, o va ta netektis taip skauda, lyg būtų širdies gabalą išpjovę.... Kartais klausausi žmonių bėdų kasdienių ir dūšioj galvoju, juokingos man tos jūsų problemos....
Nebemyliu kitų žmonių vaikų. Seniau iškalbindavau, visi kiemo vaikai būdavo draugai, o dabar nebenorių jų, net nebepastebiu....
Kodėl tokia palikau, kodėl nebemoku džiaugtis kitų laime ir pergyventi dėl kitų problemų, kodėl nebegaliu būti paprasčiausiai nuoširdi. Anksčiau būdavau nuoširdi ir stengdavausi būt gera visam pasauliui, o Dievas man atsiuntė tokią bausmę, tai kokią už dabartinius jausmus turėtų siųst? Bet ar ne jis kaltas kad tokia palikau?
Pakraups manau mamos, kurios nesusidūrė su tokia netektimi. Baisus žmogus palikau. Bet kas mane tokia padarė?....tai gal norėjau kad pasikeisčiau, jei davė tokią bausmę, bet kad keičiuosi į kitą pusę....
Dėl skausmo ir netekčių, manau beveik į kiekvienus namus jie ateina. Viena mano pažįstama sakė, kad jai sunkiau buvo laidoti mamą nei 2 metukų dukrą. Man dabar atrodo, kad didesnio skausmo už vaiko laidojimą nebėra. Bet tada išsigandau- o kaip reiks kažkada laidoti mamą man ji taip pat tokia artima....
Galutinė išvada šlykštus tas gyvenimas. Bet gyventi reikia. Dabar toks jausmas, kad rodos gyvenu visiems ant pykčio. Yra žmonių, beje, labai labai artimų, kurie kai mirė vaikiukas nuo manęs paprasčiausiai nusisuko. Nenorėjo nervuotis, nenorėjo kartu verkti, o tuo labiau savo peties pasiūlyti atsiremti verkiant....paliko išsiverkti, manydami, kad kai bus viskas gerai, pati ateisiu ieškoti draugijos. Tai va kai man būna labai labai sunku, ir rodos būtų žymiai lengviau numirt- pagalvoju- gyvensiu ant pykčio tiems, kurie galvoja, kad išskydau...
Knygoje, kurią anksčiau minėjau, moteris buvo pas psichologą, kuris davė du patarimus:
1.Kai labai labai nebesinorės gyventi (bent man tai būna dažnai), susitark su savimi, kad apie savižudybę pagalvosi lygiai po metų. Vienus metus kaip nors atkentėk....
2. Nelaikyk savyje skausmo, išsikalbėk, išsiverk, būk su artimais žmonėmis.... Bet ir čia susidūri su ta pačia problema- kažkaip tiems artimiems nelabai ir įdomu klausytis tavo dejonių....nelabai kam reikalingi verkšlenantys draugai.... O vyrui juk taip pat sunku- arba bent džiaugiesi jei jis to neparodo- ir bandai įtikinti, kad gal jam nėra tai blogai kaip man....O kartais susitinki su draugais- jie kalba kalba kalba, rodos net nėra kur įsiterpt, o po to praeina ir noras kažką apie save sakyt.... Tai va ir išsikalbame...forume....
O kaip jums su tokiais prieštaringais jausmais?
Dar noriu paaiškint, negalvokite, kad aš palikau kandis-kenkėja. Tik mano dūšioje prieštaringi jausmai ir mintys, o veiskmuose viso to nėra....
Aš kaip ir Rasa taip pat pagaunu save siaubingose mintyse - jei kam nesiseka, tai atrodo na ir gerai, kodėl man vienai turi būti blogai, kiekvieną pažįstamų žmonių gimusį vaikelį apverkiu- nežinau kodėl iš skausmo, iš savęs gailėjimo kad va kažkam pasisekė, o kodėl ne man...Gal iš pavydo, gal dar iš kokio jausmo...nežinau.....Rodos, net norėtųsi, kad kažkas ir tam kitam būtų blogai...nors jei būt blogai gal verkčiau dar labiau, ir iš tikrųjų to blogo niekam nelinkiu, tik va rodos- kodėl man nesiseka, o rodos visi kiti šiame pasaulyje laimingi....tik man tos laimės pagailėjo.
Pavydžiu žmonėms, kuriems viskas gerai, norėčiau jaustis laiminga. Rodos daugiau viskas gerai, o va ta netektis taip skauda, lyg būtų širdies gabalą išpjovę.... Kartais klausausi žmonių bėdų kasdienių ir dūšioj galvoju, juokingos man tos jūsų problemos....
Nebemyliu kitų žmonių vaikų. Seniau iškalbindavau, visi kiemo vaikai būdavo draugai, o dabar nebenorių jų, net nebepastebiu....
Kodėl tokia palikau, kodėl nebemoku džiaugtis kitų laime ir pergyventi dėl kitų problemų, kodėl nebegaliu būti paprasčiausiai nuoširdi. Anksčiau būdavau nuoširdi ir stengdavausi būt gera visam pasauliui, o Dievas man atsiuntė tokią bausmę, tai kokią už dabartinius jausmus turėtų siųst? Bet ar ne jis kaltas kad tokia palikau?
Pakraups manau mamos, kurios nesusidūrė su tokia netektimi. Baisus žmogus palikau. Bet kas mane tokia padarė?....tai gal norėjau kad pasikeisčiau, jei davė tokią bausmę, bet kad keičiuosi į kitą pusę....
Dėl skausmo ir netekčių, manau beveik į kiekvienus namus jie ateina. Viena mano pažįstama sakė, kad jai sunkiau buvo laidoti mamą nei 2 metukų dukrą. Man dabar atrodo, kad didesnio skausmo už vaiko laidojimą nebėra. Bet tada išsigandau- o kaip reiks kažkada laidoti mamą man ji taip pat tokia artima....
Galutinė išvada šlykštus tas gyvenimas. Bet gyventi reikia. Dabar toks jausmas, kad rodos gyvenu visiems ant pykčio. Yra žmonių, beje, labai labai artimų, kurie kai mirė vaikiukas nuo manęs paprasčiausiai nusisuko. Nenorėjo nervuotis, nenorėjo kartu verkti, o tuo labiau savo peties pasiūlyti atsiremti verkiant....paliko išsiverkti, manydami, kad kai bus viskas gerai, pati ateisiu ieškoti draugijos. Tai va kai man būna labai labai sunku, ir rodos būtų žymiai lengviau numirt- pagalvoju- gyvensiu ant pykčio tiems, kurie galvoja, kad išskydau...
Knygoje, kurią anksčiau minėjau, moteris buvo pas psichologą, kuris davė du patarimus:
1.Kai labai labai nebesinorės gyventi (bent man tai būna dažnai), susitark su savimi, kad apie savižudybę pagalvosi lygiai po metų. Vienus metus kaip nors atkentėk....
2. Nelaikyk savyje skausmo, išsikalbėk, išsiverk, būk su artimais žmonėmis.... Bet ir čia susidūri su ta pačia problema- kažkaip tiems artimiems nelabai ir įdomu klausytis tavo dejonių....nelabai kam reikalingi verkšlenantys draugai.... O vyrui juk taip pat sunku- arba bent džiaugiesi jei jis to neparodo- ir bandai įtikinti, kad gal jam nėra tai blogai kaip man....O kartais susitinki su draugais- jie kalba kalba kalba, rodos net nėra kur įsiterpt, o po to praeina ir noras kažką apie save sakyt.... Tai va ir išsikalbame...forume....
O kaip jums su tokiais prieštaringais jausmais?
Dar noriu paaiškint, negalvokite, kad aš palikau kandis-kenkėja. Tik mano dūšioje prieštaringi jausmai ir mintys, o veiskmuose viso to nėra....
Vilda,
skaitau, ir atrodo, kad as parasiau. dabar esu lygiai tokioje pacioje busenoje. As net pradejau saves bijoti, bijoti savo jausmu.... galvojau, kad tik man taip yra...
pries du menesius netekau sunaus, kuri isnesiojau 23 savaites....
nustebau radus si skyreli ir peskaicius vildos pasisakyma 
juk tai mano dabartine busena netekau leliuko 9sav nestumo,o jis buvo toks isvajotas ir lauktas 
svarbiausia zinau kodel jis zuvo manyje o gi del per didelio spaudimo kuris uzkilo su "kolegiu" pagalba jeigu jas taip galima pavadinti, jau viena isejo i pensija tai mintyse jai palinkejaui greitos mirties (savo mamai pasakiau sias mintis tai ji mane ramino,bet juk AS TAIP JAUCIUOSI) kita bendradarbe pati nori susilaukti leliuko tai jai irgi mintyse palinklejau patirti ta pati ka ir as patyriau... zinau kad labai ziaurios mintys bet AS TAIP JAUCIUOSI, joms nereikejo su manim taip elgtis tai tokiu ir palinkejimu nebutu 
jauciuosi silpna nepilnaverte butybe,nors viduje ir persiskirste prioritetai ir pati pasikeiciau bet vistiek liks randas sirdyje kad nesugebejau apsaugoti savo leliuko dar isciose
juk tai mano dabartine busena netekau leliuko 9sav nestumo,o jis buvo toks isvajotas ir lauktas svarbiausia zinau kodel jis zuvo manyje o gi del per didelio spaudimo kuris uzkilo su "kolegiu" pagalba jeigu jas taip galima pavadinti, jau viena isejo i pensija tai mintyse jai palinkejaui greitos mirties (savo mamai pasakiau sias mintis tai ji mane ramino,bet juk AS TAIP JAUCIUOSI) kita bendradarbe pati nori susilaukti leliuko tai jai irgi mintyse palinklejau patirti ta pati ka ir as patyriau... zinau kad labai ziaurios mintys bet AS TAIP JAUCIUOSI, joms nereikejo su manim taip elgtis tai tokiu ir palinkejimu nebutu jauciuosi silpna nepilnaverte butybe,nors viduje ir persiskirste prioritetai ir pati pasikeiciau bet vistiek liks randas sirdyje kad nesugebejau apsaugoti savo leliuko dar isciose
Užjaučiu tave dėl netekties Bet palinkėčiau tau suprasti tokį dalyką, kad kitam linkėti nelaimės ar mirties yra didžiulė nuodėmė. Netgi savo priešui. Anksčiau ar vėliau viskas gali atsisukti prieš tave pačią. Neveltui yra daugybė patarlių ir posakių. Tokių kaip:,,nekask duobės kitam-pats įkrisi", ,, nedaryk to kitam, ko pats nenorėtum, kad tau darytų", ,,priešui savo nelinkėčiau" ir t.t. Nepadės tau pyktis susitaikyti su nelaime. Būk stipri ir kad suptų tave geri žmonės linkiu iš visos širdies.
Bet palinkėčiau tau suprasti tokį dalyką, kad kitam linkėti nelaimės ar mirties yra didžiulė nuodėmė. Netgi savo priešui. Anksčiau ar vėliau viskas gali atsisukti prieš tave pačią. Neveltui yra daugybė patarlių ir posakių. Tokių kaip:,,nekask duobės kitam-pats įkrisi", ,, nedaryk to kitam, ko pats nenorėtum, kad tau darytų", ,,priešui savo nelinkėčiau" ir t.t. Nepadės tau pyktis susitaikyti su nelaime. Būk stipri ir kad suptų tave geri žmonės linkiu iš visos širdies.
Man irgi kartais uzklumpa priestaringi jausmai. Kartais nezinau ar daugiau noriu cia su dukryte gyventi, ar ten su suneliu...
Man daugelis problemu atrodo tokios juokingos, bet juk daugelis zmoniu ir gyvena kaip su roziniais akiniais tai ir pergyvena del smulkmenu. I daug ka ziuriu atlaidziau, svelniau, ramiau, paprasciau, nes zinau kad viena diena cia - kita ten, tai bent jau tiek kiek duota reikia pagyventi kuo laimingiau.
Nepykstu ant nieko, kad taip ivyko, nors nesuprantu tokios netekties esmes, nes labai sunku, labai labai labai, ir suprantu kad visa likusi gyvenima ne viena diena nebus iki galo, 100 proc laiminga, nes kiekviena diena galvosiu apie suneli, savo sirdele, stebukliuka savo...
As manau, kad kai seimoje ivyksta nelaime- vaikelio netektis, tai yra tik tu tevu problema. Niekas neisjaucia to skausmo ir as net nenoriu kad suprastu ir Jus nemanykite kad kam nors labai rupi, juk kiekvienas turi savo gyvenima ir nereikia krauti savo problemu jiems.
Nezinau, kuom tiketi, bet vis dar tikiu kazkokiu stebuklu, nezinau kokiu, bet gal...
Man daugelis problemu atrodo tokios juokingos, bet juk daugelis zmoniu ir gyvena kaip su roziniais akiniais tai ir pergyvena del smulkmenu. I daug ka ziuriu atlaidziau, svelniau, ramiau, paprasciau, nes zinau kad viena diena cia - kita ten, tai bent jau tiek kiek duota reikia pagyventi kuo laimingiau.
Nepykstu ant nieko, kad taip ivyko, nors nesuprantu tokios netekties esmes, nes labai sunku, labai labai labai, ir suprantu kad visa likusi gyvenima ne viena diena nebus iki galo, 100 proc laiminga, nes kiekviena diena galvosiu apie suneli, savo sirdele, stebukliuka savo...
As manau, kad kai seimoje ivyksta nelaime- vaikelio netektis, tai yra tik tu tevu problema. Niekas neisjaucia to skausmo ir as net nenoriu kad suprastu ir Jus nemanykite kad kam nors labai rupi, juk kiekvienas turi savo gyvenima ir nereikia krauti savo problemu jiems.
Nezinau, kuom tiketi, bet vis dar tikiu kazkokiu stebuklu, nezinau kokiu, bet gal...
QUOTE(red40 @ 2007 07 26, 15:49)
Užjaučiu tave dėl netekties Bet palinkėčiau tau suprasti tokį dalyką, kad kitam linkėti nelaimės ar mirties yra didžiulė nuodėmė. Netgi savo priešui. Anksčiau ar vėliau viskas gali atsisukti prieš tave pačią. Neveltui yra daugybė patarlių ir posakių. Tokių kaip:,,nekask duobės kitam-pats įkrisi", ,, nedaryk to kitam, ko pats nenorėtum, kad tau darytų", ,,priešui savo nelinkėčiau" ir t.t. Nepadės tau pyktis susitaikyti su nelaime. Būk stipri ir kad suptų tave geri žmonės linkiu iš visos širdies.
Bet palinkėčiau tau suprasti tokį dalyką, kad kitam linkėti nelaimės ar mirties yra didžiulė nuodėmė. Netgi savo priešui. Anksčiau ar vėliau viskas gali atsisukti prieš tave pačią. Neveltui yra daugybė patarlių ir posakių. Tokių kaip:,,nekask duobės kitam-pats įkrisi", ,, nedaryk to kitam, ko pats nenorėtum, kad tau darytų", ,,priešui savo nelinkėčiau" ir t.t. Nepadės tau pyktis susitaikyti su nelaime. Būk stipri ir kad suptų tave geri žmonės linkiu iš visos širdies.as ir pati blaiviu protu suvokiu kad tokiu dalyku linketi negalima bet taip jauciausiausi ir tokius palinkejimus mintyse siunciau, pati nieko nedariau ir nedarysiu kad tokie ivykiai ivyktu.dabar truputeli jauciuosi ramiau bet ko nors gero kolegems palinketi tai tikrai neturiu.anksciau budavau toks zmogus jei trypia tai tegul trypia nes pakeisti nieko negali,bet prisipilde kantrybes taure kurios virsune buvo leliuko netektis,todel dabar negalvoju kad negalima uz save pastoveti, kaip su tavim elgiasi tai ir tu taip su jais elkis, dabar bendradarbiai pastebejo kad mano bendravimas pasikeite, pasidare ironiskas,bet jie irgi taip daro tai kodel as taip negaliu????
kai lauksiuos kito leliuko tai bus jis man svarbiausias, i darba spjausiu,esant menkiausiai galimybei imsiu biuletenius,nors zinau jei manes nebus darbe tai praktiskai griuna musu kabineto darbas, seniai kalu i galvas kad reikia permainu bet valdzia mano jei pavezi tai ir toliau pavesi
Sirdyje jau beveik neliko neapykantos bet man su tais zmonem nemalonu bendrauti del kuriu viskas ivyko,taciau pabegti niekur negaliu tai nors zodziais galesiu atsimusineti
QUOTE(rimimita @ 2007 07 26, 09:45)
netekau leliuko 9sav nestumo,o jis buvo toks isvajotas ir lauktas svarbiausia zinau kodel jis zuvo manyje o gi del per didelio spaudimo kuris uzkilo su "kolegiu" pagalba jeigu jas taip galima pavadinti, jau viena isejo i pensija tai mintyse jai palinkejaui greitos mirties (savo mamai pasakiau sias mintis tai ji mane ramino,bet juk AS TAIP JAUCIUOSI) kita bendradarbe pati nori susilaukti leliuko tai jai irgi mintyse palinklejau patirti ta pati ka ir as patyriau... zinau kad labai ziaurios mintys bet AS TAIP JAUCIUOSI, joms nereikejo su manim taip elgtis tai tokiu ir palinkejimu nebutu
jauciuosi silpna nepilnaverte butybe,nors viduje ir persiskirste prioritetai ir pati pasikeiciau bet vistiek liks randas sirdyje kad nesugebejau apsaugoti savo leliuko dar isciose
svarbiausia zinau kodel jis zuvo manyje o gi del per didelio spaudimo kuris uzkilo su "kolegiu" pagalba jeigu jas taip galima pavadinti, jau viena isejo i pensija tai mintyse jai palinkejaui greitos mirties (savo mamai pasakiau sias mintis tai ji mane ramino,bet juk AS TAIP JAUCIUOSI) kita bendradarbe pati nori susilaukti leliuko tai jai irgi mintyse palinklejau patirti ta pati ka ir as patyriau... zinau kad labai ziaurios mintys bet AS TAIP JAUCIUOSI, joms nereikejo su manim taip elgtis tai tokiu ir palinkejimu nebutu jauciuosi silpna nepilnaverte butybe,nors viduje ir persiskirste prioritetai ir pati pasikeiciau bet vistiek liks randas sirdyje kad nesugebejau apsaugoti savo leliuko dar isciose
Užjaučiu tave
Tik pasistenk nekeršyti, nuo to bus pačiai tik geriau.
QUOTE(taiptaip @ 2007 07 27, 09:02)
as niekam nekersiju,dabar po truputi suprantu kokios mano baisios mintys buvo, bet tai tik mintys ir tikrai nieko nedariau ir nedarysiu.dabar tik elgiuosi su man nemaloniais zmonem taip kaip jie su manim elgiasi, arogantiskai ir pasaipiai ir man nuo to geriau viduje. bet kokiu nors zlasciu nedarau nors koleges ir toliau intrigas rezga, bet jos pries jas pacias veliau atsisuka
zinote, kos man dabar pats baisiausias klausimas? kai manes paklausia, kaip as gyvenu. kievienam juk nepradesi atverinet savo sielos, o pasakyti, kad gerai neapsivercia liezuvis.
ne gyvenu dabar, o tik egzistuoju...
nekenciu gyvenimo. jis nuprende, kad as neturiu teises buti laiminga. ateme is manes sunu.
kai grizau is ligonines ir kelias dienas praverkiau guledama lovoje, viena ryta prabudau ir supratau: gyva po zemem nepalisiu. jei gyvenimas man taip, tai as irgi parodysiu. kita diena isejau i darba...
bet kad jus zinotumete mano busena: nekenciu visko. jei anksciau eidavau ir tiesiog sypsodavausi, tai dabar turbut tik zmones gasdinu savo veido israiska... dabar man kiekviena diena gali uzeiti kitokios nuoaikos: viena diena galiu verkti iki nukritimo ir liudeti, kita diena galiu buti pilna pykcio ir pagiezos, trecia diena galiu tiesiog buti neigimo busenoje...
kaip gyventi?... kaip susistaikyti, kad po ilgo laukimo, kad busiu laiminga, tera tustuma....
negaliu ziureti i besilaukiancias... gink dieve, nelinkiu joms nieko blogo, bet tiesiog negaliu... negaliu ziureti i mazus vaikus, nes ieskau panasumu koks turejo buti mano sunus...
as neisvaizduou kaip reiks iskesti sekancius menesius. mano drauge, su kuria kartu dirbame, laukiasi. del jos labai dziaugiuosi, bet kaip sekti jos nestuma ir matyti jos didejanti pilva... kaip???.....
ne gyvenu dabar, o tik egzistuoju...
nekenciu gyvenimo. jis nuprende, kad as neturiu teises buti laiminga. ateme is manes sunu.
kai grizau is ligonines ir kelias dienas praverkiau guledama lovoje, viena ryta prabudau ir supratau: gyva po zemem nepalisiu. jei gyvenimas man taip, tai as irgi parodysiu. kita diena isejau i darba...
bet kad jus zinotumete mano busena: nekenciu visko. jei anksciau eidavau ir tiesiog sypsodavausi, tai dabar turbut tik zmones gasdinu savo veido israiska... dabar man kiekviena diena gali uzeiti kitokios nuoaikos: viena diena galiu verkti iki nukritimo ir liudeti, kita diena galiu buti pilna pykcio ir pagiezos, trecia diena galiu tiesiog buti neigimo busenoje...
kaip gyventi?... kaip susistaikyti, kad po ilgo laukimo, kad busiu laiminga, tera tustuma....
negaliu ziureti i besilaukiancias... gink dieve, nelinkiu joms nieko blogo, bet tiesiog negaliu... negaliu ziureti i mazus vaikus, nes ieskau panasumu koks turejo buti mano sunus...
as neisvaizduou kaip reiks iskesti sekancius menesius. mano drauge, su kuria kartu dirbame, laukiasi. del jos labai dziaugiuosi, bet kaip sekti jos nestuma ir matyti jos didejanti pilva... kaip???.....
Ir man lygiai taip pat buvo... Buvo labai labai blogai kokius 6 mėnesius, o paskui tarsi kiek palengvėjo. Tai yra - turbūt išmokau savo skausmą ir liūdesį tiesiog paslėpti, kad niekas nepamatytų, nesuprastų... Taip tiesiog lengviau bendrauti su žmonėmis.
Nors ir dabar dar pasitaiko visko, ypač kai pamatau, kaip mamos iš darželio vedasi du sūnelius pametinukus... Taigi, kol kas Martyną iš darželio dažniausiai pasiima tėtis...
Nors ir dabar dar pasitaiko visko, ypač kai pamatau, kaip mamos iš darželio vedasi du sūnelius pametinukus... Taigi, kol kas Martyną iš darželio dažniausiai pasiima tėtis...
bandau kabintis i gyvenima, bet... nebejauciu maisto skonio, nebedziugina niekas, nenoriu nieko. Keliauju, skaitau knygas, einu i masazus ir nulis emociju. Skauda siela, o tuo paciu ir kuna. Atrodo isplesta sirdis is kuno, liko tik tustuma, po kuria klajoja skausmas. Kaip isbristi is duobes? Dirbti nesinori, mokslai vienodai sviecia, muzika nedziugina, knygos tik akimirkai leidzia pamirsti save, savo gyvenima. Aplinkiniai zmones tik erzina, jie manes nesupranta, as nesuprantu ju. Geriausia iseitis turbut butu atominis karas, kad viskas uzsibaigtu per viena akimirka, kad visi butume nusluoti nuo zemes pavirsiaus.
kartais islenda nedrasi viltis, kad gal gal, kazkada turesiu ka apkabinti, mokyti, myleti. Bet argi as galiu tiketi stebuklais? po to ka teko isgyventi? nebemoku tiketi, svajoti. Net bijau svajoti, kad dievas suzinojes man dar likusias svajones, neatimtu ju is manes, taip visiskai suzlugdydamas. Ir vis pagalvoju, gal nelemta tureti vaiku, jei ateme taip mylima ir laukta
p.s. Cikadele, labai prasau, necituoti zinuciu is sio skyrelio ten kur nereikia, isemus is konteksto. Cia vienintele vieta, kur mes galime paverkti, pasiguosti ir rasti uzuoveja.
kartais islenda nedrasi viltis, kad gal gal, kazkada turesiu ka apkabinti, mokyti, myleti. Bet argi as galiu tiketi stebuklais? po to ka teko isgyventi? nebemoku tiketi, svajoti. Net bijau svajoti, kad dievas suzinojes man dar likusias svajones, neatimtu ju is manes, taip visiskai suzlugdydamas. Ir vis pagalvoju, gal nelemta tureti vaiku, jei ateme taip mylima ir laukta
p.s. Cikadele, labai prasau, necituoti zinuciu is sio skyrelio ten kur nereikia, isemus is konteksto. Cia vienintele vieta, kur mes galime paverkti, pasiguosti ir rasti uzuoveja.
