Aš visom keturiom už, jei tik laiko turėsiu, nes per dvi savaites net į forumą užeit laiko nėr Papildyta:
QUOTE(ruta33 @ 2006 07 07, 15:25)
O čia Švedijos kapinės
Iš tiesų labai gražu, kaip norėtūs, kad ir pas mus taip kada būtų, o tai griozdina kaip kurie kiek tik gali... nežinau kodėl, bet man visiškai nepatinka dideli antkapiai...
na nesivaizduoju kada, nes po poros savaičių mes į krikštynas išeiname, o dar kitą savaitgalį po krikštynų kurso susitikimas man, jau 10metų kaip baigėme mokslus, kaip greitai tas laikas bėga, rodosi taip neseniai buvo, ir beje, ko gero patys gražiausi metai, neskaitant tų kuriuos praleidau su savo Karolinyte, jie neįkainojami, nerealūs, dabar, tarsi sapnas... tad išeitų tik rugpjūčio viduryje arba pabaigoje.
Ar jūs nepastebit kaip greitai bėga laikas, aš tai nespėju plėšti kalendoriaus lapelių. Kažkoks beprotiškas tempas, visi skuba, neturi laiko, nieko nespėja. Man tai viskas atsibodo, ta rutina, darbas, namai, po atostogų atpratau dirbt.Kažkokia vasarinė depresija užpuolė
Aš tai nuo vaikiuko mirties išgyveno kas sezonines depresijas. T.y. gyvenu nuolatinėje depresijoje ir ją vis padalinu sezonams.... Dar gyvenu tokiais etapais- va iki tada ir tada padarysiu tai, iki tada - tai ir t.t. Rodos gyvenu kažko vis laukdama. Žinote, kai nėščia būdama lauki to gimdymo meto, taip pat ir dabar dar rodos laukiu..... Nors ko belaukt....?
o man atvirkščiai, labai lėtai laikas bėga, pamenu su Karolyte, nepajusdavau kaip diena prabėgdavo, o dabar, vis lauki vakaro, lauki ir baisiai ilgai kol sulauki.
man tai atrodo kad laikas lekia labai greitai, bet tarsi pro šalį, daug kas vyksta, bet manęs tai tarsi net nepaliečia. Kartais lyg pavyksta įsilieti į bendrą judėjimą, bet po to vėl iškrentu .
Norėčiau papasakoti, kas neperseniausiai nutiko ir vis mastau apie tai. Buvau vienam nedideliam renginy ir pamačiau ten besilaukiančią moterį, ji vedėsi už rankos kokiu 4 metų mergaitę. Pažiūrėjus į ją pirma mintis buvo-kokia ji laiminga, kokie jie visi laimingi, vėliau užplūdo mintys, kaip aš jai pavydžiu (tas pavydas aišku baltas), kad jai nereikėjo patirti jokių nelaimių, kad ji augina dukrytę ir laukiasi dar vieno vaikelio. Pradėjau mastyti, kaip pavydžiu visiems žmonėms, kad jie laimingi, kad jų nekankina joks skausmas. Tuo metu man atrodė, kad nelaimingesnio žmogaus už mane tame renginyje ir nebuvo. Praėjus nemažai laiko, su bendradarbe įsišnekėjome apie mirtį, apie tai, kodėl miršta maži vaikai ir ji man papasakojo apie savo pažįstamą, kaip vėliau paaiškėjo, ji ir buvo ta moteris, kurią mačiau, kad pirmoji jų dukrelė būdama pasantrų metukų staiga mirė nuo kažkokios infekcijos, ir tik praėjus kuriam laikui jie susilaukė antrosios, o dabar laukiasi trečiojo. Dabar galvoju, kaip aš taip nieko nežinodama sprendžiu apie kitus žmones tik per savo išgyvenimus. Taip, toji moteris dabar laiminga, ir labai džiaugiuosi dėl jos, bet širdyje nešiojasi didelį skausmą.
p.s. tikiuosi, kad nesupyks ta mamytė, jei perskaitys, kad aš apie ją čia parašiau
[quote=Mantaute,2006 07 21, 22:51]
Dabar galvoju, kaip aš taip nieko nežinodama sprendžiu apie kitus žmones tik per savo išgyvenimus. Taip, toji moteris dabar laiminga, ir labai džiaugiuosi dėl jos, bet širdyje nešiojasi didelį skausmą.
Mano anytos sesuo sako, kad labai laimingas tas žmogus, kuris be didelio skausmo ar išgyvenimo gali nugyventi iki senatvės. Bet manau kad tokių nėra daug, nes kai pradedi su žmonėmis atvirai kalbėtis, supranti kad ir apie artimus pažįstamus daug ko nežinojai. Gi neisi ir nesigirsi savo nelaime. Daugelis patiria vienokį ar kitokį skausmą su kuriuo turi gyventi. Visada sava nelaimė atrodo pati didžiausia ir skaudžiausia, bet tik pats tai patyręs pradedi suprasti kitus.
Taip, pritariu tam, kad laikas bėga nerealiai greit, bet iš tiesų, atrodo pro šalį...Kaip Rūta sakė- "nespėji plėšti kalendoriaus lapelių", tačiau nieko iš to, atrodo lyg miegotum, ar viską stebėtum iš šalies, visi skuba, lekia,o aš nejaučiu jokio gyvenimo džiaugsmo,nesinori nieko kurti, planuoti, aplink tik rutina, o širdy tuštuma ir begalinis skausmas... Beje, dar vieną dalyką noriu pasipasakoti, gal man jau tikrai stogelis nučiuožė ??? Žodžiu buvo taip- vieną dieną kalbėjausi su savo pažįstama, ji pasiskundė, kad apsirgo jos mažylis, mes diskutavome apie ligą, apie mažylį, kuriam blogai, ir pokalbio pabaigoje "pagavau" savo mintis :"Na va, ir tu nors iš dalies suprasi ką man teko išgyventi!" Net pati nusigandau suvokus ką galvoju, nesuprantu iš kur tokios mintys, man tikrai labai gaila, kad tas mažylis apsirgo , ir kaip aš taip?, gal čia koks pavydas prabilo???
Aš kaip ir Rasa taip pat pagaunu save siaubingose mintyse - jei kam nesiseka, tai atrodo na ir gerai, kodėl man vienai turi būti blogai, kiekvieną pažįstamų žmonių gimusį vaikelį apverkiu- nežinau kodėl iš skausmo, iš savęs gailėjimo kad va kažkam pasisekė, o kodėl ne man...Gal iš pavydo, gal dar iš kokio jausmo...nežinau.....Rodos, net norėtųsi, kad kažkas ir tam kitam būtų blogai...nors jei būt blogai gal verkčiau dar labiau, ir iš tikrųjų to blogo niekam nelinkiu, tik va rodos- kodėl man nesiseka, o rodos visi kiti šiame pasaulyje laimingi....tik man tos laimės pagailėjo. Pavydžiu žmonėms, kuriems viskas gerai, norėčiau jaustis laiminga. Rodos daugiau viskas gerai, o va ta netektis taip skauda, lyg būtų širdies gabalą išpjovę.... Kartais klausausi žmonių bėdų kasdienių ir dūšioj galvoju, juokingos man tos jūsų problemos.... Nebemyliu kitų žmonių vaikų. Seniau iškalbindavau, visi kiemo vaikai būdavo draugai, o dabar nebenorių jų, net nebepastebiu.... Kodėl tokia palikau, kodėl nebemoku džiaugtis kitų laime ir pergyventi dėl kitų problemų, kodėl nebegaliu būti paprasčiausiai nuoširdi. Anksčiau būdavau nuoširdi ir stengdavausi būt gera visam pasauliui, o Dievas man atsiuntė tokią bausmę, tai kokią už dabartinius jausmus turėtų siųst? Bet ar ne jis kaltas kad tokia palikau?
Pakraups manau mamos, kurios nesusidūrė su tokia netektimi. Baisus žmogus palikau. Bet kas mane tokia padarė?....tai gal norėjau kad pasikeisčiau, jei davė tokią bausmę, bet kad keičiuosi į kitą pusę....
Dėl skausmo ir netekčių, manau beveik į kiekvienus namus jie ateina. Viena mano pažįstama sakė, kad jai sunkiau buvo laidoti mamą nei 2 metukų dukrą. Man dabar atrodo, kad didesnio skausmo už vaiko laidojimą nebėra. Bet tada išsigandau- o kaip reiks kažkada laidoti mamą man ji taip pat tokia artima....
Galutinė išvada šlykštus tas gyvenimas. Bet gyventi reikia. Dabar toks jausmas, kad rodos gyvenu visiems ant pykčio. Yra žmonių, beje, labai labai artimų, kurie kai mirė vaikiukas nuo manęs paprasčiausiai nusisuko. Nenorėjo nervuotis, nenorėjo kartu verkti, o tuo labiau savo peties pasiūlyti atsiremti verkiant....paliko išsiverkti, manydami, kad kai bus viskas gerai, pati ateisiu ieškoti draugijos. Tai va kai man būna labai labai sunku, ir rodos būtų žymiai lengviau numirt- pagalvoju- gyvensiu ant pykčio tiems, kurie galvoja, kad išskydau...
Knygoje, kurią anksčiau minėjau, moteris buvo pas psichologą, kuris davė du patarimus: 1.Kai labai labai nebesinorės gyventi (bent man tai būna dažnai), susitark su savimi, kad apie savižudybę pagalvosi lygiai po metų. Vienus metus kaip nors atkentėk.... 2. Nelaikyk savyje skausmo, išsikalbėk, išsiverk, būk su artimais žmonėmis.... Bet ir čia susidūri su ta pačia problema- kažkaip tiems artimiems nelabai ir įdomu klausytis tavo dejonių....nelabai kam reikalingi verkšlenantys draugai.... O vyrui juk taip pat sunku- arba bent džiaugiesi jei jis to neparodo- ir bandai įtikinti, kad gal jam nėra tai blogai kaip man....O kartais susitinki su draugais- jie kalba kalba kalba, rodos net nėra kur įsiterpt, o po to praeina ir noras kažką apie save sakyt.... Tai va ir išsikalbame...forume....
O kaip jums su tokiais prieštaringais jausmais?
Dar noriu paaiškint, negalvokite, kad aš palikau kandis-kenkėja. Tik mano dūšioje prieštaringi jausmai ir mintys, o veiskmuose viso to nėra....
