Taip, beana, negydo tas laikas nieko.
Anksčiau aš kalbėjau su savo drauge, kuri palaidojo savo mamą, jos buvo be galo artimos. Ir ji man pasakė, kad laikas negydo, jis tik šiek tiek apgludina randą, kurio niekas niekada nepašalins. Ir ji pasakė, kad šiek tiek, nežymiai atlėgo po kokių trijų metų. Bet tai buvo kalbėta žmogaus palaidojusio savo MAMĄ, ne VAIKĄ, ne savo išnešiotą ir išsvajotą kūną ir kraują....
Aš nesakau, mama yra be galo brangus žmogus, bet aš manau, kad vaiką laidoti yra visų baisiausia. Nors net bijau pagalvoti apie savo senelių ar mamos netektį(tpfu tpfu tpfu)....
Tad aš jau ir nebelaukiu kada čia man paengvės, nes žinau, kad kiekviena diena, kiekviena akimirka yra skirta JAI, mano mintys ir širdis, tik JAI ir kad gyvenu tuo stebuklo laukimu, kad JI sugrįš....
Aš žinau tai, ir jaučiu, tik tai mane palaiko, tik dėl to aš gyvenu...
Bet tos dienos tokios ilgos ir tokios pilkos, vakar pažvelgiau į nuo vėjo linguojančius medžius, saulutė švietė, gražus pavakrys... Ir prisiminiau kaip tokios dienos man kvepėdavo, kaip aš jomis džiaugdavausi anksčiau, džiaugdavausi ne viena... Ir taip suspaudė širdį, taip pasidarė graudu ir gaila tų praėjusių dienų....
Dabar niekas nedžiugina...
Vakar buvome su drauge ir jos sūneliu, mano krikštasūniu pas Karolytę kapeliuose, ten jis susitiko maždaug Karolytės metukų mergytę, taip buvo gražu į juos žiūrėti iš šono ir vėl, taip širdį suspaudė, juk ji dabar galėjo būti tokia, žaisti su Nedučiu kartu, kokie jie dabar būtų gražūs draugai. Atsisukau, o JI guli čia, po žeme, mano Angelas, mano akių šviesa....