Angelėlių mamyčių svetainė

...atrodo, tik uzvakar matemes, o jau visi metai praejo... nenoriu cia daugiau liudinti ir skaudinti, bet labai gerai pamenu, Rasa, musu pokalbi telefonu ta juoda diena. Is visos sirdies norejau, kad mano mazius turetu likimo broli, su kuriuo galetu kartu nugaleti visus baisumus, jei taip jau atsitiko, kad tas likimas neaplenke, uzauge padukti, pasimusti susitikus. Bet...
Jis ramus ir jam nieko neskauda. Skauda tik sirdi mamai - nepaguos jokie kunigai, juk jie dirba savo darba, kaip ir mes einam i savuosius ir nedaug meiles teidedam i ta rutinini procesa.
Tik nereikia ant nieko pykti - pyktis uzmusa zmogu. Jus neisivaizduojat mano vyro mociutes - ka tik palaidojo antra sunu (abiem infarktai), bet kaip stojiskai viska atlaike, o po laidotuviu tik visais rupinasi, nors jai labiausiai reikia paramos. Baltas pavydas ima, kai matai, kad taip zmogus ziuri i gyvenima - su didele meile visiems, optimizmu, kantrybe ir stiprybe. Zinoma, sirdy jai labai skaudu, bet akys ir bendravimas su kitais to neparodo. To neismoksi - tai per gyvenima sukaupta didziule patirtis ir filosofija.

Kai vaziuosit aplankyt angelelio, prasau ir mane pasiimti ir as labai noriu kartu.

Aš manau tai priklauso nuo žmogaus, jo būdo, charakterio, o ne nuo to kiek metų pragyvenęs esi šioje žemėje. Svarbu ne kiek, o kaip ir ką per juos patyrei...
Bet žmogus avo charakterio ir būdo savybėmis pasilieka beveik toks pat, juk žmonės nesikeičia, na nebent labai labai retai ir labai labai mažai tokių pasitaiko.
Tai tik mano nuomonė. Aš nemanau, kad aš kitaip reaguočiau į visą tai, kad man mažiau sakudėtų ir išgyvenčiau kažkaip kitaip, o tuo labiau lengviau ir neparodyčiau to aplinkiniams, jei būčiau pragyvenusi ilgesnį gyvenimą, tikrai nemanau, nebent tai būtų jau ne vienas smūgis iš eilės ir tiesiog būna žmogus nuo to pervargęs, pavargęs, niekas nestebina, niekas daugiau nebeskaudina, niekas nebeegzistuoja...
Be to, mes juk ir dabar pačios be galo stengiamės nerodyti to ką nešiojame širdyje, kas darosi joje, aplinkiniams, nebent nebeištveriame ir pratrūkstame.

Ačiū tau už gražius žodžius, o kas liečia pyktį, tai nežinau iš kur jis atsiranda, taip kasdien aš pykčiu tikrai negyvenu, tačiau, kai man pradeda kas nors porinti, kad gyvenimas yra gražus, kad tai gali būti atlygis už kažkokias nuodėmes, ar kad už kančias bus atlyginta, va tada tai ne tik pykstu, bet ir pasiuntu. Ant ko- nežinau, ko gero ant gyvenimo, kad jis toks žiaurus ir negailestingas...
Kaip aš jaučiuosi, tikrai niekam nedemonstruoju, nelaukiu gailesčio supratimo, visi mano jausmai lieka šio forumo puslapiuose ir dar kada ne kada pasikalbame su vyru, nes jis dažniausiai mano ašaras mato, o aplinkiniai, jau nesivaržydami (ne taip kaip anksčiau) su manimi dalinasi įspūdžiais, kuriuos patiria augindami savo vaikus ir anūkus, vos ne kasantras klausinėja kada eisiu į dekretą ir pan.Tokiais momentais tikrai sudreba širdelė, tačiau pykt- nepykstu, suprantu, kad (Ačiū Dievui) jiems gyvenimas nesustojo ties viena nelemta diena, tik tada, kai klausimai pasidaro įkyrūs ( net neišgyvendamas to, gali supykti, jei žmogus per dieną sugeba paklausti to paties klausimo bent kokius penkis kartus, juo labiau, kad man regis nepavyksta man nuslėpti, kad tikrai sunku rasti atsakymus į tokius klausymus, dažniausiai jis būna vienas - "kai nebijosiu")...
Nežinau, ar suprantamai čia prirašiau, tik norėjau pasakyti, kad aplinkiniams atrodo, kad jau viskas praėjo ir užsimiršo. Jei kartais pamato ar išgirsta mane bliaunančia, tai niekam net nešauna į galvą, kad aš vis dėl to paties, visi nustebę -"Nu ir ko dabar?"....

Viskas suprantama ir pateisinama.
Stiprybes tau ir vyrui. Susirasysim dar kada.
Parasyk, jei visgi kas nors nutiks gero Tavo gyvenime.

Net neieškosiu žodžių, kuriais galėčiau paguost, nes manau, kad tokių tiesiog nėra. Juolab nerasime jų tos, kurios tokių nelaimių nepatyrėm. Ir niekas niekas nepakraups, nes nesi tu joks baisus žmogus. Gyvenimas išplėšė ne dalį širdies, jis atėmė kurkas daugiau, ir to niekaip neatlyginti. Kaip ant jo nepykti... Čia, kas nori surandės...
O tie kiti vaikiukai... jie ir neprivalo tau rūpėti. Gal būt kuriuo nors iš jų dabar rūpinasi tavo angelėlis... svarbu, kad savo angelėliui pritari.
Tegu daugiau gyvenimas niekad jūsų neskriaudžia.

Dėkui,
mes irgi labai norėtume, kad gyvenimas daugiau neskriaustų nei mūsų, nei visų kitų...

Sveikutes, buvau dingusi , Atsiprasau

na laikausi neblogai, tik kad kelis kart jau sapnavau savo maziuka, ir ji maciau sapne su apsigimimais, tai atsibudus taip negera palikdavo , na bet ziuriu toliau i gyvenima, ir tikiuosi geriausio.


kaip jus laikotes?

Jenifer ar ruosiesi i Anglija?

sveikutė :)22, laikomės, kur dingsime. O į Angliją ruošiuosi, bet čia man tokių netikėtumų įvyko, tad labai jaudinuosi ir bijau važiuoti, kažin kaip man su tuo darbu ir viskuo kitu bus, nežinau, nežinau...

labuka, o kas nutiko jai ne paslaptis?

siaip nepergyvenk, juk vaziuoji pas gimines, nevaziuoji na ura, manau pades.Del darbo irgi manau rasi nes vaziuoji geru laiku kai isvazindineja studentai, ir atsilaisvina daug darbo vietu, bent jau pas mus nuo rugsejo sake priimines daug zmoniu, nepergyvenk viskas bus gerai

kaip siaip laikaisi?kaip reikaliukai su sveikatele?

parasiau tau i az

Sveikutes ,mielosios, mano likimo draugės.Skaitau, ir širdis verkia, vėl prieš akis iškyla sunkiausi prisiminimai.Nors,tiesą sakant, jie niekada ir nebuvo pamiršti.Ir kaip teisingai jusu pastebėta, laikas, tikrai žaizdų negydo.Aš taip pat palaidojau savo didžiausią turtą- sūnelį Karoliuka.Jis susirgo 2001 metų sausį, o 2002 metais prieš pat Kalėdas teko su juo atsisveikinti.Jį du metus kankino kraujo vėžys.2002 metų sausio mėn. baigėm sunkų gydymą, ir jau visi tikėjom, kad ligą nugalėjom(Žurnale Tavo vaikas 2002m.sausio mėn yra apie Karoliuką straipsnis), deja, deja... liga po pusmečio atsinaujino.Žemė slydo iš po kojų.. Todėl labai suprantu jusų visų mintis ir jausmus.Šią žiemą bus 4 metai, kaip neturiu savo brangenybės, kurios jau be proto pasiilgau.Visą šį laika sapnuose mane Karoliukas aplanko, savo pasirodymu pasveikina per šventes, įspėja per sapnelį apie kokią nors gręsiančią nelaimę- nera tos dienos kad aš apie jį negalvočiau.Be galo jį MYLIU!!! Žinoma, gyvenimas nestovi vietoje.Iš karto po laidotuvių, kad nenuprotečiau pradėjau dirbti, gana neblogai sekėsi, pakilau į gana neblogas pareigas.Už visas savo sekmes pastoviai dėkoju Dievui ir...Karoliukui.Su vyru kalbame, kad lygtai gyvenime ir visko užtenka, ko užsimanome-pasiekiame, tik viena baisiausia nesėkmė- didžiausio turto praradimas.Bet juk visi žinome, kad pasaulis yra žiaurus,taip nebūna, kad žmogus nugyventų be vargų.Arba yra labai reti atvejai,nors kitą kartą žmonės savo nesėkmes slepia.Tiesa, dar turim 15 metų sunelį, tikrai gerą vyruką.Ir per šias Velykas didyjį stebūklą- dar vieną sūnelį-labai panašų i Karoliuką.Puikiai suprantame, kad čia KITAS VAIKAS, tai ne Karoliukas, nors mažiukas gimė su randuku kaktoje, toje pačioje vietoje, kur ir Karoliukas turėjo.Ir žinot kas labiausiai užknisa- kaip tokios MOKYTOJOS bando mane pamokyti:užmiršk Karolį, turi 2 sveikus gražius vaikus,galvok dabar tik apie juos.NEGALIU TIK APIE JUOS GALVOTI,JIE GYVI IR SU MANIM, AŠ JUOS KASDIEN MATAU,TAIP AŠ JUOS LABAI MYLIU,BET KAROLIS MAN YRA VAIKAS NUMERIS PIRMAS!!!! Todėl, patikėkite, kad ir kiek laiko bepraeitų, vistiek kiekviena normali mama nepamirš niekada savo vaikų.Aišku, yra tokių, kurios savo vaikus pagimdo ir palieka( Arba dar nuporina, "va , kaip aš skyriausi su savo vyru...Palygina savo skyrybas su vaiko netektim.SILPNAPROTĖS(( Atleiskit už tokius žodžius, žinau, kad kiekvienam savo skausmas didžiausias, bet jau tada geriau iš viso tylėtų.Stiprybės,brangiosios!!! Atsiminkite, sunkumai, kurie žmogaus nesužlugdo, jį užgrūdina.Mes ištversime, dėl savęs, dėl savo artimųjų, dėl savo vaikų-angeliukų.Juk jie niekur nedingo, jie tik persikėlė iš vienos dimensijos i kita, ir kasdien mus stebi, kaip reikia mums jų pagalbos-padeda, o mes pasimelsdami jiems padėkojam.Mane labai nuramino vieno kunigo žodžiai- kad kaip aš numirsiu(dar nesiruošiu-reikia vaikus užauginti )tas pirmas, kuris mane pasitiks-bus mano Karolis.Aš taip įsivaizduoju-stovi gražus, aukštas vyrukas, baltu kostiumu, prieina prie pasimetusios manęs ir sako:labas mamyte, einam, palydėsiu tave.Ačiū, tau Karoliuk, ačiū, kad tave turiu!!!!