Sveikutės,
ačiū, aš paskaitau, tik parašyt ne visada išeina
Mes gyvenam gana neblogai, pradžia buvo labai sunki, išoperavo mane skubiai dėl cholestazės, trūko dienelės iki 36 savaičių, mažyliams buvo gerokai per anksti:(, ypač mūisų broliukui, nemokėjo kvėpuoti, gulėjo inkubatoriuje, sesytę po dviejų parų gavom, brolį po keturių, iki tol plėšiamu nuo skausmo pilvu nešiojau jiems pienuką į skirtingus aukštus, o jo irgi nebuvo iš pradžių, bet nepasidavėm, traukėm nuolat, iš pradžių vyras rankomis nutraukinėjo kas 2 val, paskui jau pientraukiu, maitinu dabar, bet daugiau iš buteliuko nutrauktu, nes jie dar nepavalgo iš krūties, per silpni, paguli nors ir valandą,o paskui dar visą normą iš butelio suvalgo. Iš pradžių nesupratom, palikom mergaitę tik ant krūties, atrodo, pavalgo ir miega, kai kitą rytą svoris krito žemiau dugno, paaiškėjo, kad ji silpsta, neturi jėgų traukti ir užmiega

, tai tada jau maitinau nutrauktu, buvo visko, visokių problemų, neregulaivo tempos, brolis nemokėjo kvėpuoti, ryti, tai hipoglikemija, tai gelta, po lempom gulėjo, tada man tempa pakilo, ieškojo infekcijos, pasirodo, krūtys, nukrito,išleido, tik grįžau namo- vėl pakilo, savaitę pralunatikavau su 39,5, žindymo konsultantė patarė traukti griežtai kas dvi valandas, padėjo, tik aišku, tik tą ir veikiu, traukimas, maitinimas krūtimi, maitinimas iš buteliuko, vėl traukimas

na bet... gyvenam, džiaugiuosi jais labai, esame be proto laimingi, juk tokie išlaukti ir išvargti tie stebuklėliai, negaliu patikėti,kad juos turime
Kadangi antras cezaris, pilvas problemiškas buvo, pertempta gimda, valandą laiko valė, siurbė kraują, galvojau, numirsiu ant to stalo

dabar virš rando nejautrus plotas, tai labai gerai ten clexaną leistis, nesijaučia:) Jau nedaug liko:)
Jums visoms