Kaip išgyventi išsiskyrimą

Labai smagu girdėti tokias istorijas, įkvėpia nepasiduoti, tikėti. O kada pradėjo darytis bent kiek geriau?

Geriau pradėjo darytis, kai sutikau dabartinį draugą. Pas mane kažkaip viskas labai žaibiškai įvyko. Praėjus keliems mėnesiams po skyrybų susipažinau su dabartiniu draugu. Ilgai tiesiog bendravome, bet palaipsniui aš "pagijau", o pagijusi (nors ir labai bijojau) įsileidau naujus jausmus į savo širdį.
O tu nedrįsk pasiduoti.
Man po skyrybų močiutė pasakė taip: jei ne tavo tai valio, kad pagaliau išėjo, o jei tavo tai niekur jis nedings, pargrįš. Tą patį sakau ir tau. Jei tavo-nedings, jei ne tavo, tai džiaukis, kad palengvino to TIKROJO TAVOJO kelią pas tave ir pasitraukė

Beda,kad as zinau jog niekada nieko nebus..Bet paleist..nesigauna..Tiesiog dziaugiuos tuo ka turiu ir tiek..

Bet kaip sunku, aš galvojau, kad čia jau jis tas tikrasis, labai mylėjau, tikrai labai mylėjau ir dabar aišku tie jausmai nedingo. Dažnai girdžiu, kad kitas žmogus padeda tokiais atvejais, bet po savo pirmos tokios rimtesnės meilės tas kitas žmogus atėjo tik po poros metų ir štai dvigubai įskaudino. Bijau, kad viena pati turėsiu tvarkytis su viskuo. Oi, tų baimių tiek daug, kad niekada nepamiršiu, kad nieko nesutiksiu, kad kankinsiuosi, kad jis bus laimingas, o aš ne

Aš irgi mylėjau ir tikrai maniau, kad čia jau tas. Tikrai tikėjau. Jau ir vestuvinę suknelę buvau nusižiūrėjus. Kai jis sudaužė mano širdį, net nelaukiau nieko. Ne gyvenau, o egzistavau. Apie kitus net pagalvot negalėjau... Taip skaudėjo, kad rodos net fizinį skausmą jutau. Norėjosi iš savo kailio išsinerti, kad tik taip neskaudėtų.
O kai dabartinis atsirado, tai net minties tokios nebuvo, kad jis bus mano antroji pusė. Bendravom draugiškai. Leidom laiką kartu. Jis irgi buvo neseniai paliktas, tad vienas kitą palaikėm. Tik po pusės metų aš supratau, kad jį pamilau (net pačiai keista, kad jis taip ilgai ir kantriai laukė ). O prieš tai net minties nebuvo, kad mano laimė šalia manęs, o aš jos nematau Tad gyvenime visko būna ir nenuteik savęs blogiausiam
O dabar apie tavo baimes... Pamiršti gal ir nepamirši, bet kad laikui bėgant prisiminimai nebekels emocijų (bent jau skausmo ir ilgesio) tai tikrai.
Antra baimė irgi niekinė: sutiksi, tik nepražiopsok (va kaip aš po pusės metų tik "atsimerkiau"). Kartais mes nematome, kas darosi aplinkui ir kad laimė ranka pasiekiama.
Kas liečia kankinimąsi, tai taip, tu teisi. Pasikankinsi, bet tai laikina. Pamažu skausmas mažės ir su laiku išvis dings. Čia panašiai kaip su žaizda (kurią įsitaisai vaikystėje nukritus). Iš pradžių skauda, po to gyja ir sugyja.
O laiminga tu būsi tiek kiek pati norėsi. Mes patys save darome laimingais tad nemanau, kad tu žadi save skriausti O kai būsi laiminga, tai ir gyvenimas tau šypsosis (aš tai vadinu grįžtamuoju ryšiu )
Svarbu nepalūžk
Papildyta:


Ech, tada po truputį save nuteikinėk ir atsiribok. Savitaiga galingas dalykas Priešingu atveju bus tau labai skaudu, kai jo gyvenime atsiras moteris.

Deila, protas bando tikrai viską suvokti, bet jaučiu savyje tokią neigimo reakciją. Kad ne, nenoriu... nenoriu būti be jo, nenoriu būti be jo laiminga, nenoriu būti vieniša, čia nesąmonė, nenoriu jaustis laiminga, nes čia nesąmonė, savęs apgaudinėjimas, juk su juo buvau laiminga, nenoriu vėl susitikinėti su kitais, nes jie visi neprilygs jam, va koks jis buvo, o visi kiti vos ne lopai, jis pats nuostabiausias... va tokios durnos mintys. Viena mano pusė bando įpūsti vilties, kita šnibžda, eik tu durnele, tau šakės, kankinsiesi, apgaudinėsi save ir jokios laimės pas tave nebus.

Kol šito nepaleisiu iš savęs, to neigimo, tol nebus geriau... nes labai bjaurios mintys. Dėl to galvoju, gal pas kokį psichologą reikia eiti, kad suprasčiau, kodėl nevertinu savęs, kodėl manau, kad nenusipelniau laimės ir kodėl manau, kad esu prastesnė už savo buvusį, kodėl manau, kad jis bus laimingas, o aš ne.

Pradžiai paskaityk tą knygą kur rekomendavau. Gal ją paskaičius neprireiks ir psichologo
Tai ką tu dabar išgyveni yra normali būsena. Taip visi jaučiasi, kai jie myli, o juos palieka. Ir pati tą puikiai žinai. Sunku, bet reikia išgyvent...
Dabar dar viskas šviežia todėl ir skauda labai. Pakentėk truputi ir palaipsniui bus vis lengviau ir lengviau
Paskaityk Knuga. Ji nestora ir tikrai naudinga.

Radau internete knygą, šiek tiek paskaičiau. Atrodo, kaip ir viskas suprantama. Vakar buvo geriau. Šiandien vėl labai blogai. Organizmas streikuoja, net skrandis pyksta. Mintys lenda. Labai pykstu ant jo dėl savo sveikatos. Tiesiog buvau minėjusi, koks sunkus man šitas ruduo, labai jautri buvau. Matyt piktybiškai jis to nedarė, galų gale žmonės egoistai, bet tiesiog mano nervų sistema nebuvo pasiruošusi tokiam stresui, tokioms žinioms. Aš net neverkiu, neraudu, žinoma, užeina graudulys, bet organizmas baisiame strese, o aš bijau savo minčių, nesuprantu, kaip man tai ištverti.

Viskas praeina ir tai praeis...Žinau, prisimenu kaip tai skaudu. Ieškai priežasčių, paaiškinimų, pateisinimų, bet, argi viską galima gyvenime paaiškint...Aš tikiu lemtimi, likimu, vadinas, taip buvo žadėta, bet, jei tikėt gyvenimo ciklais, viskas keičias, tamsų periodą keičia šviesus. Tikrai tikiu, kad dar bus gražių akimirkų, prisilietimų, meilės su kitu žmogum

Jo tik sunkiausia to laiko sulaukti... tarp dabarties ir tos ateities... yra toks filmas, kur paspaudi mygtuką, kad pagreitintum gyvenimo akimirkas. Tai dabar tikrai spausčiau

tas, kuris naujas ateis...taip pat praeis... kur garantas, kad pasiliks?

tegyvuoja sveiki ir neilgalaikiai

given444, žiauri tu tą nori "girdėti" kiekviena sudaužyta širdis... tiesiog negailestingos realybės dozės šalia visų šitų šūdinų jausmų. Žinau aš tai... buvo blogas berniukas, pasigraudenau, skyrėmės, taikėmės, skyrėmės... pasirodė kitas, kaip ir priklauso, geresnis, gražesnis, fainesnis... kaip iš tų romantinių filmų, nu nepasiliko ir šitas. Dabar dar blogiau. Su blogiuku gali to tikėtis, su tuo neva princu gi turi gyventi ilgai ir laimingai. Na ne pasaka tas gyvenimas, užtai ir sopą širdį...