Kaip išgyventi išsiskyrimą - Puslapis 11 - Kertelė sielai

Milka-Vanylka

Super senbuvis

Milka-Vanylka

Super senbuvis

2013-12-16 21:09

16 gruodžio 2013 - 21:09

QUOTE(Siaip111 @ 2013 12 16, 20:52)

Labai geras pasakymas, aš ir norėčiau užmigti ir atsikelti normaliu žmogumi. Nors iš tikro norėčiau atsikelti kartu su juo. Matyt, kol šitos minties neatsisakysiu, tol bus labai blogai.

<{POST_SNAPBACK}>

Zaizdos laiku begant uzsitraukia...Svarbu,kad nebeatsivertu naujos

Deila*

Patyręs dalyvis

Deila*

Patyręs dalyvis

2013-12-17 09:00

17 gruodžio 2013 - 09:00

QUOTE(Siaip111 @ 2013 12 16, 18:28)

Oi, su Kalėdom tai labai prastai, net nenoriu žengti į parduotuves, kur visi privalomai turi tiesiog trykšti gera nuotaika... Jaučiu didelį palaikymą iš visų ir pasikalbėti yra su kuo, rūpinasi visi manim, net nėra tų senų draugų,yra dabartiniai nes visada stengiausi palaikyti ryšį. Bet tiesiog jau sekina visos mintys, matyt laikas tik gali užglaistyti žaizdas, bet slenka labai lėtai, kankinamai lėtai. Ir šiaip matyt negali mano protelis dar to priimti, vat negali ir viskas, atrodo, kad košmaras tai kažkoks, o ne mano gyvenimas. Mano gyvenimas yra gražus, be viso šito š, aš su savo mylimu žmogum, o dabar mane lyg kažkas įmetė į srutų duobę ir liepia plaukti, o aš streikuoju ir sakau ne ne ne. Na ir visų kartojimas, o ne, negali būti, jūs tokia šauni pora, jūs tokia panašūs, jis toks fainas.... nu visai nepadeda, nors aš žinau, kad pati tą noriu girdėti.

<{POST_SNAPBACK}>

Aš irgi nenorėjau niekur eiti iš namų, bet prisiverčiau. Na man padėjo... Atsigavau nuo 4 sienų ir slegiančios buto atmosferos. O kai pajaučiau žiemos šaltuką, parduotuvėse išgirdau kalėdinių dainų, kažkaip atsigavau truputi.
Suprantu, kad nieko nesinori, kad apėmė apatija viskam, kad jautiesi kaip sapne, iš kurio, rodos, tuoj pabusi ir viskas bus kaip ankščiau. O ir draugų reakcija ne pati geriausia kaip matau... Bet stenkis, rask jėgų stotis ant kojų. Padėk laikui tave išgydyti.

Deila*

Patyręs dalyvis

Deila*

Patyręs dalyvis

2013-12-17 09:16

17 gruodžio 2013 - 09:16

QUOTE(nesekme @ 2013 12 16, 18:35)

Panasiai jauciuos ir as nenoriu Kaledu...noreciau uzmigt ir atsikelt jau po visko...Turiu zmogeliuka kuriam jauciu daugiau nei draugiskus jaumus,bet...esme tame,kad as jam tik drauge..Jie kada reikes skirtis nes jis sutiks ta kuriai jaus daugiau nei draugyste...Man bus be proto sunku..Ir as to bijau..labai bijau..Sakysit skirkis kol laikas..Negaliu ir nenoriu..

<{POST_SNAPBACK}>

Na aš irgi negalėčiau taip imti ir skirtis. Neperlipčiau per save, jei būtų gilūs jausmai.
Aš tiesiog palaipsniui save mėginčiau įtikint, kad nieko nebus. Neprievartaučiau savęs, bet po truputi stengčiausi įtikint. Po truputi atsiribočiau nuo to žmogaus ir kai jau atrasčiau jėgų-pasitraukčiau.
Kita vertus, jausmai gali įsiplieksti visai netikėtai.

Nors ir retai, bet visgi taip būna. Tad gal vertėtų nuteikt save blogiausiam(kad nebūtų taip skauda, jei dings iš tavo gyvenimo), bet ir nepalikti. Gal pajutęs, kad tu tolsti įsikabins į tave ir nebepaleis.
Aš savąjį tikrai neiškart pamilau. Jis po truputi mano jaumus pabudino. Ir kai visai neseniai man sakė, tai jam buvo baisu gyvent nežinioj, vis bijojo, kad atsiras kitas ir aš nutrauksiu santykius. Bet nutiko atvirkščiai.

Siaip111

Ištikimas dalyvis

Siaip111

Ištikimas dalyvis

2013-12-17 10:22

17 gruodžio 2013 - 10:22

QUOTE(Deila* @ 2013 12 17, 09:00)

<{POST_SNAPBACK}>

Stengiuosi, bet jau neužtenka jėgų stengtis. Viskas jau yra aišku, vilties nebėra, bet negaliu miegoti, negaliu valgyti, kūnas neklauso manęs, negaliu dirbti... visada buvau prieš vaistus, bet dabar tiesiog jaučiu, kad būtinai reikia... Labai žmogų mylėjau, labai jį pamilau, o jis gal ir nenorėdamas, bet žiauriai mane įskaudino, sugriovė mane, o aš net neturiu jėgų atsikelti. Nors labai noriu, labai noriu stengtis, bet tiesiog labai reaguoja organizmas į šoką ir stresą.

Deila*

Patyręs dalyvis

Deila*

Patyręs dalyvis

2013-12-17 10:56

17 gruodžio 2013 - 10:56

Siaip111, juk pati žinai, kad reikia laiko. Stenkis kuo nors užsiimti. Tuomet mažiau save kankinsi bereikalingom mintim. Atrask žmogų, kuriam galėtum išsakyt viską, kas ant dūšios, kuris tiesiog tave išklausytų ir leistų tau viską išsakyt.

Siaip111

Ištikimas dalyvis

Siaip111

Ištikimas dalyvis

2013-12-17 12:16

17 gruodžio 2013 - 12:16

QUOTE(Deila* @ 2013 12 17, 10:56)

<{POST_SNAPBACK}>

Žinau, bet dabar didelė baimė, kad tai niekada nesibaigs, kad taip bus visada, oi minčių milijonas... banalu, bet atrodo, ką padariau, kad šitaip? Bet matyt atsakymo nėra... toks gyvenimas.

Deila*

Patyręs dalyvis

Deila*

Patyręs dalyvis

2013-12-17 12:58

17 gruodžio 2013 - 12:58

Ir dar tūkstantį klausimų sau užduosi: ką padariau ne taip? Kuo aš neįtikau? Gal net ir kaltinsi save kad vienu ar kitu atveju pasielgei taip, o ne kitaip. Bet praeis laikas ir suprasi, kad tu nekalta ir kad taip nutiko ne tam, kad tave nubausti. Taip nutiko, nes likimas toks. Nes taip turi būti. Gyvenimas yra pilnas išbandymų. Pakilimai džiugina, nuopuoliai smugdo. Tik svarbu kad ir kas benutiktų nepalūžti ir eiti per gyvenimą toliau

Stenkis atrasti tai, kas tave džiugintų. Žinau, kad sunku, bet pasistenk

Maar

Neaktyvus dalyvis

Maar

Neaktyvus dalyvis

2013-12-17 12:59

17 gruodžio 2013 - 12:59

Tai gali ir niekada nesibaigti, Man taip buvo pries 15 metu. Jau 8 metai kai dviese su kitu zmogumi, lyg dar ir geriau, bet kazkas pas mane suluze, nieko man nereikia, vienintelis realus dziaugsmas gyvent del kito. Visi kiti dziaugsmeliai - epizodiniai.
Jei dabar mane paliktu tai ko gero nepergyvenciau, nes i save jau giliai nusispjaut.
Bandau kazka daryt, kad tai keisti, bet sunkiai kas gaunasi.
Ir net nepasakyciau, kad man blogai.
Tik jau nera tikejimo, kad gyvenime kazkas yra svento. Kuria diena daugiau neprabusti atrodo visai puikus variantas, tik va gaila butu zmogaus salia...

Siaip111

Ištikimas dalyvis

Siaip111

Ištikimas dalyvis

2013-12-17 15:14

17 gruodžio 2013 - 15:14

QUOTE(Deila* @ 2013 12 17, 12:58)

Stenkis atrasti tai, kas tave džiugintų. Žinau, kad sunku, bet pasistenk

<{POST_SNAPBACK}>

Labai gražūs žodžiai, Deila, kiek jau tau laiko praėjo? Ar dabar geriau?

Aš žinau, kad esu nekalta, čia žmogaus pasirinkimas, aš nesu atsakinga už tai. Dar kai buvo tos vilties, tikėjau, kad gal aš pati kalta, kad va pati padariau ne taip, bet iš tikro aš čia ne prie ko, tiesiog žmogus pats nebūdamas tikras suklydo ir buvo su manim, ko nereikėjo daryti, pats įtikino mane būti kartu, pats gal norėjo tuo tikėti, bet padarė tik blogiau man.
Papildyta:

QUOTE(Maar @ 2013 12 17, 12:59)

<{POST_SNAPBACK}>

Čia panašu į depresiją. Nebandėte gydytis? Vaistais, psichoterapija? Aš pati galvoju apie psichologą, jei geriau nesidarys, nes noriu vėl tikėti meile, džiaugtis, atgauti save ir jei Dievas duos sutikti savo žmogų.

Deila*

Patyręs dalyvis

Deila*

Patyręs dalyvis

2013-12-17 15:47

17 gruodžio 2013 - 15:47

Laiko praėjo nemažai. Praeitų metų rudenį viskas įvyko. Kas baisiausia, viskas įvyko taip staigiai ir netikėtai. Šokas buvo visiems. O man buvo dvigubas smūgis, nes žmogus su kuriuo savaitė prieš skyrybas ėjau į bažnyčią teirautis dėl vestuvių, pareiškė, kad nebenori būti su manimi

Na bet į smulkmenas nesileiskim. Faktas tas, kad tai buvo man labai baisus gyvenimo etapas...
O dabar jau ir kitas žmogus mano gyvenime. Ir kai man sakė, jog taip bus aš netikėjau. Maniau, kad su tom skyrybom mano gyvenimo džiaugsmas ir baigėsi. Bet dabar suprantu, kad jei ne tos skyrybos, aš niekada nebūčiau sutikusi žmogaus, su kuriuo esu kur kas laimingesnė.
Jei aš tada būčiau žinojus, kad manęs laukia tokia likimo dovana, tai aš ne ašaras būčiau liejusi ir depresavusi, o šampaną iššaučiau ir džiaugčiausi.
Net neabejoju, kad po kurio laiko ir tu taip kalbėsi (nors kai man taip sakė, aš nenorėjau net klausyti, tad manau ir tu dabar panašiai mąstai)

Siaip111

Ištikimas dalyvis

Siaip111

Ištikimas dalyvis

2013-12-17 16:02

17 gruodžio 2013 - 16:02

QUOTE(Deila* @ 2013 12 17, 15:47)

<{POST_SNAPBACK}>

Taip, Deila, tu teisi... man atrodė ir dabar atrodo, kad geresnio vyro nesutiksiu, kas aišku kertasi su logika, kaip gali būti geriausias, jei šitaip pasielgė. Bet tiesiog labai džiaugiausi jį sutikusi, labai įsimylėjom, labai gera buvo, nieko kito nenorėjau ir dabar dar nenoriu, tikrai galvojau, kad va man pasisekė, atsiuntė tokį nuostabų žmogų ir šast pasirodo, kad deja... ne mano tai žmogus. Svarbiausia, kad pats labai manimi rūpinosi, didžiulis dėmesys, dovanos, kartojo gi kad būsim kartu, kaip myli ir pan. Tai dabar šokas, tiesiog šokas... taip, dabar netikiu, kad man pasiseks, yra didžiulė baimė, graužatis, pavydas, nerimas... tai vietoj šampano, vaistukus kol kas geriu

Deila*

Patyręs dalyvis

Deila*

Patyręs dalyvis

2013-12-17 16:30

17 gruodžio 2013 - 16:30

Kai gersiu šampaną, pirmą taurę išgersiu už tave

Man irgi suokė apie meilę, lakstė iš paskos. Oi, gėlės, saldainiai, vakarienės romantiškos. Bet viskas sprogo kaip balionas. Aš taip pat galvojau, kad tokio nebebus, kad mano gyvenimas nuo šiol bus tikras š..., kad busiu viena ir niekam nereikalinga. Tos mintys mane draskė iš vidaus.

Kankinau save blogom mintim, nemiegojau naktim ir verkiau, verkiau, verkiau.

Bet tai laikina. Dabar aš vėl šypsausi. Taip bus ir tau, pamatysi. Juk net ir po tamsiausios nakties ateina diena

Kai iššausi šampaną duok žinot

Pasidžiaugsiu kartu su tavimi

Beje, po skyrybų paskaičiau knygą "Pirmoji pagalba sudaužytoms širdims". Jau man rodos esu ją SM rekomendavusi. Tikrai rekomenduoju. Tai lyg savotiška psichologinė pagalba

Ją gali rasti ir internete

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis