Kaip išgyventi išsiskyrimą

Tau dar per anksti eiti i pasimatymus. Nes dabar jeigu ka ir susirasi, tai taip pat bus tik paguoda, o ne tavo gyvenimo vyras. Pirma pasveikti gal reiketu.

Tas vyras nekaltas, kad jis taves nemylejo. Toks jau gyvenimas. Negrazu tik, kad jis tau melavo, leido tau puoseleti tuscias viltis.

Noriu į jūsų būrį. Jaučiuosi baisiai, negaliu miegot, negaliu valgyt, kartais atrodo kad nebegaliu ir kvėpuot, ar kad nebenoriu. Aš pati kalta dėl tokios santykių baigties. Buvo sunkus metas mums ir atsirado kitas, pati nutraukiau santykius, nors šiaip jis pritarė buvo galima sakyt nutraukėm juos bendru sutarimu. Aš nebuvau neištikima, su tuo nauju susižavėjimo objektu net nesimylėjom. Prėjo keli mėnesiai ir supratau, kad myliu buvusį, bet dabar jau jis nebenori būti kartu. Sako, kad buvom per skirtingi ir kad mums nesusiklostė. O aš suprantu kasdien vis labiau, kad jo pasiilgau, jo juoko, akių žvilgsnio skvarbaus, šypsenos, kutenimo ir apkabinimų. Mes buvom susižadėję, planavom šeimą, vaikus. Nesugebėjau išsaugoti santykių, o dabar jau jis nebenori... Kalbam kaip draugai, nežinau ar jis pasiilgsta manęs, ar tebemyli, viena ką kartoja, kad nesutapom... Man labai labai skauda, nors tikriausiai esu verta to už tai, ką jam padariau, kokia kvaila ir užsispyrusi buvau. Užmerkiu akis ir matau mus apsikabinusius ir man ten taip gera, saugu. Žiūriu į rūpestingas akis, jaučiu šiltas rankas, tikrinančias ar šiltos manosios. Jis man šypsosi, sukutena, paima už rankos ir mes vakare einam lipdyt sniego senio, švenčiam Kalėdas su jo šeima, apsikabinam ir saldžiai užmiegam. Ryte atsikėlus aš atnešu jam karštos arbatos ir pažadinu bučiniu. Toks prisiminimas, atrodo, mano galvoje ir širdyje liks amžinai. Bet verkiu prieš užmigdama, kad tai vargu ar kada besugrįš, verkiu atsikėlus supratusi, kad ir vėl atsikėliau viena. Einu į darbą, kurį šiaip myliu bet dirbu kaip robotas, nes žinau kad namuose manęs niekas nebelaukia... Saugokit santykius ir niekada nemeskit kelio dėl takelio...

Šiuo atveju taip išpuolė... buvo smalsu, ar tuomet teisingai pasirinkau. Na teisingai, negalėjau kitaip pasirinkti, tiesiog pati tuo įsitikinau. O mano meilė... matyt suprato priešingai. Na tiesiog nesuprantu gyvenimo.

Abo, jei manai, kad žmogaus nemyli ar abejoji, negalima taip elgtis, kaip elgėsi jis. Negalima kaltinti, kad kažkas tavęs nemyli, bet aš kaltinu, kad man leido tuo tikėti, kad tikino, jog viskas yra gerai, kad rodė tokį dėmesį ir meilę. Galit man sakyti, kad gyvenau iliuzijose, bet ne... visi aplink matė, visi man dabar sako, kad nesupranta, kad tai nepateisinama. Tiesiog jei visada būtų buvęs su manimi atviras, galbūt mes apskritai šituos santykius būtume išgelbėję arba bent jau aš dabar nesijausčiau kaip potenciali psichoterapeuto klientė
Papildyta:

Na labai užjaučiu tave... kartais supranti, kai prarandi. Aš irgi patikėk atrodo bet ką padaryčiau, nes galiu būti velniškai užsispyrusi, bet nepriversi žmogaus jausti, ko jis nebejaučia. Ar esi tikra, kad pas tavajį nėra kokio naujo susižavėjimo objekto? Nežinau, jei jausčiau, kad dar yra vilties, bandyčiau kalbėtis, bandyčiau suartėti... Bet žinai, nekaltink vien tavęs, jei tu išėjai, jei jis tave paleido, vadinasi, tau tuo metu irgi nebuvo gerai, kažkas pas jus buvo negerai.

Pati gražių prisiminimų neprisileidžiu, būtų per daug skaudu... Gal sprogs vieną dieną kaip bomba, nežinau...

2 metai...nejau išties tiek ilgai nenurimsta išsiskyrimo liūdesys? Beveik pavydžiu...aš niekada neišgyvenau išsiskyrimo, niekada nejaučiau tokio ilgesio.

Ciccio... na tikrai tikrai nėra ko čia pavydėti tai vienas šlykščiausių jausmų, kuriuos tik galima išgyventi. Kai tikrai myli žmogų, o tenka išsiskirti, jis gi lieka tavo širdyje, nesvarbu, kiek to laiko praėjo. Pradžioje tie jausmai labai intensyvūs, vėliau tiesiog tokia melancholija labiau.

priimsit mane? man dabar laaabaai skauda...

Raganaujanti, et... geriau, jau nereikėtų niekam tokių temų... suprantu, man irgi, man irgi

nekaltink saves. jeigu jis taip lengvai pasidave, reiskia nelabai svarbi jam buvai ir tai vistiek butu pasibaige taip, kaip pasibaige. laikykis viskas bus gerai. jeigu ir liks tas prisiminimas, tai su laiku vistiek jis taip smarkiai nebedraskys tau sirdies.


as suprantu, kad taip negalima, kad taip negrazu ir nesazininga, bet gyvenimas toks jau yra, vingiuotas, banguotas ir nei sioks nei toks. gyvenimo pakeleiviai taip pat. bus tau pamoka ir kita karta taip smarkiai netikesi ir nepasitikesi zmogumi, kad ir koks artimas jis tau bebutu.


manau, kad kai myli, kai tikrai myli, tai tas neisnyksta niekados. tik su laiku ta meile, tas jausmas, tas skausmas, viskas viduje mutuojasi, slopsta, bet taip ir neisnyksta.


imk baliona ir issiliek (pasipasakok) jeigu tik turi noro

Oho kiek Jusu cia jau daug.
Is vienos puses liudna, kad tiek zmoniu kencia, o is kitos puses gerai, kad atradote tema, kurioje galite issikalbeti ir viena kita palaikyti Kartu bus lengviau isgyventi.

Na kasdien žmonės įsimyli, matyt kasdien ir skiriasi... visur matyt turi būti pusiausvyra... gaila, kad tik pats karts nuo karto turi pabūti tų nelaimingųjų pusėje...

aciu visoms uz baliona
neseniai cia buvau uzvedus tema,as monstre,pravirkdziau savo vyra ir pan.. esme ta,kad ne jis mane,bet as ji palikau,nors zliumbiu kaip kudikis,nes negaliu matyt niekieno kito salia,niekieno kito kuris su manim nakti miegotu,myletusi,salia pabustu ir uzmigtu,valgytu su manim ir keliautu arba siaip ziuretu tv.. o problema yra ta,kad mes jau ilga laika esam kartu..jokiu pokyciu,nei gyvenimo kartu,nei kazkokiu didesniu planu,stilis,visiskas.. mano drauges teka viena po kitos,kuria jau seimas,susizada,apsigyvena kartu,kazka daro,o mes stovim vietoj,jokiu planu,tikejimosi nieko,nes anam pastoviai problemos tas anas.. zinot pratrukau.. man skaudu zinot,kad galbut maniskis visai ir nenori su manim gyvent? o man jau reikia,jau noriu tikslingai eit gyvenimo keliu,baigsiu greit univera,noreciau vestuviu,planu apie vaikus ir pan.. neesu as is tu besilakstanciu mergelku,ne as visa laika siekiu kazko kryptingai su tikslu,mintim.. lygiai tas pats ir sie santykiai,jokios minties,jokio kryptingo tikslo,tik pasivazinekim,pakeliaukim,karta i savaite susitikim,nes jis matai busy busy,o as sugebu viska ir unviere atsedet ir padirbet ir pan...tai kas cia per santykiai,jei zmogus man sako,tikekis mazai,kad nereiktu nusivilt...nu blyn ne to man reikia..sakyciau esam kartu, metus ,pora menesiu ar pan.. dabar jau pakankamai sudo privalgem,kad zengtume zingsni toliau.. ir viena diena pasedejau ir supratau,uzteks! Apsisuksiu ir iseisiu.. zinau,kad zliumbsiu,krioksiu,nes as ji myliu ta asila as myliu labiau turbut nei savo mama,kas ir baisiai beskambetu.. zinau,kad ne viena kart del to prisigersiu, ir prarasiu nora kazka daryt aplamai,nes jis buvo tas zmogus,tas varantis variklis,kai kazka darai ir sieki ir toks postumis..taip skauda,taip skauda.... kad turi iseit del to,jog zmogus nezada skirti daugiau laiko,zengti tolimesni zingsni.. tik marinuoja laika..o kam? o skaudziausia,kad kai pareiskiau jog iseinu viskas,ir dar karta paklausiu ar nori gyvenimo kartu atsakymas nezinau,labai viskas yra sukta.. nu ka as zinau,nors kriok tada..juk laikas eina nestovi vietoj ir skauda ir gelia ir pikta... oi panos.. o blogiausia,kad as ne LT,uzsienyje.. draugiu tokiu artimu neturiu su kuria pasistacius bonke issizliumbciau kaip reikiant.. turejau viena, bet kaip zinia uzsienis draugus geriausius issikiria isskyre ir mane viena drauge kuria zinojau 12m,kita 5m.. ir ka ir va ir galu gale likau tokia viena ir prisikta dusia.. labai skauda,labai..

Teisingai pasielgei, jei, aišku, tau pagerės nuo tokio pasakymo.