o Bute gyvena asmenys A B C IR D - nepraeitų?
QUOTE(Germinė @ 2013 12 04, 18:21)
Klausimas globojančioms du ir daugiau vaikų :ar gaunat kokias lengvatas?Mums baseinas siūlosi suteikt,bet reikia motyvuot šeimos sudėties pažyma,kurią mums atsisako išduot,nes mes ne šeima... 
Susitaupytų 110 pinigų kas mėnesį 
Susitaupytų 110 pinigų kas mėnesį Na, tai, kad Jus su Tb kaip griesytojai tik, tai kaip ir aisku, bet Taves ir vaiku tam neuztenka?
Ir kiek pas jus baseinas kainuoja, jei vien lengvata 110 pinigu sudaro?
QUOTE(Karusia @ 2013 12 04, 17:35)
o Bute gyvena asmenys A B C IR D - nepraeitų?
Atspausdino kiekvienam po lapą,kad registruotas ten ir ten... 
Mano nedavė PZ-gali tik man įteikt į rankas.Vos išprašiau,kad vaikų atiduotų-negali,nes butas mano Jau tikrai geriau sumokėt,nei su biurokratais aiškintis QUOTE(gliuka @ 2013 12 04, 18:19)
O kodėl mes griešytojai? 
Paskaičiavau ir mažylės gimastiką prie galimų nuolaidų
QUOTE(Germinė @ 2013 12 04, 20:22)
Is ankstesniu pokalbiu, supratau, kad "nesliubavoti"
Aisku, del nuolaidu
QUOTE(gliuka @ 2013 12 04, 20:07)
supratau, kad "nesliubavoti"
Kadangi bažnyčia atskirta nuo valstybės,manau,mūsų santuoka galiojanti 
QUOTE(Germinė @ 2013 12 04, 18:21)
Klausimas globojančioms du ir daugiau vaikų :ar gaunat kokias lengvatas?
Nieko.
Mes gaudavom ir dabar gauname. Muzikos mokykloje antram vaikui pusė kainos, poroje būrelių taip pat. Viename - bendra kaina visai šeimai, antrame - antram vaikui pusė kainos. Kol buvo globotiniai, antrąjį būrelį lankėme nemokamai (taip savininkai sugalvojo). Sekasi mums 
Koks baisus Andro patarimas.
suprantama, kad is nesaldzios patirties, bet kad jau taip visi pagal viena kurpali butu nurasyti, visi probleminiai , jei nori isivaikinti turedama biologini tai turi asmeniniu bedu.. ir suniukai ir katytes visi problemose antram atsiradus.
Zinokit, kad gyvenimas spalvotas ir ivairus, ir labai daug sekmingu istoriju ne tik tarp gyvunu atvestu ten kur jau ju esama, bet ir tarp gimusiu bio vaiku ir tarp bio ir ivaikintu..
suprantama, kad is nesaldzios patirties, bet kad jau taip visi pagal viena kurpali butu nurasyti, visi probleminiai , jei nori isivaikinti turedama biologini tai turi asmeniniu bedu.. ir suniukai ir katytes visi problemose antram atsiradus.
Zinokit, kad gyvenimas spalvotas ir ivairus, ir labai daug sekmingu istoriju ne tik tarp gyvunu atvestu ten kur jau ju esama, bet ir tarp gimusiu bio vaiku ir tarp bio ir ivaikintu..
QUOTE(Andro @ 2013 12 03, 19:51)
Nuoširdžiai gaila tavo biologinio sūnaus , tiesiog tu nsupranti kaip pasikeis jo gyvenimas kai parvesi į namus jam visiškai sveitimą problemišką vaiką.Pažiūrėkit į gyvūnus kas turit katę arba šunį-parveskit kitą katę arba šunį, ypač katės užsistresuos negyvai. Gimus biologiniam broliui ar seseriai kartais vaikams būna be galo sunku, prasideda bėdos o dabar ruošiesi užkrauti šitokį krūvį savo vaikui vien tam kad tu to nori, kad tiesiog turi vidinių bėdų.
P.s. trijų metų mergina, tegul tik mergytė,pats tas akis iškabinti dvimečiui, niekuo nekaltam mažyliui, arba skelti į galvą kuo po rankyte papuls.
Tikrai suprantu kai žmonės nesitikėdami turėti savo įsiuvaikina ir poto įvykus stebuklui pasigimdo, arba biologiniai vaikai peraaugę paauglystės krizę, ją sėkmingai įveikę.
Šitą postą rašau tik gailėdama mažylio.Aš tokio amžiaus ,kad galiu bet kada sulaukti žinios jog turėsiu anūkų, esu už įvaikinimą, už globą, tačiau tai turi atitikti visų šeimos narių interesus o ne kurio nors vieno.
P.s. trijų metų mergina, tegul tik mergytė,pats tas akis iškabinti dvimečiui, niekuo nekaltam mažyliui, arba skelti į galvą kuo po rankyte papuls.
Tikrai suprantu kai žmonės nesitikėdami turėti savo įsiuvaikina ir poto įvykus stebuklui pasigimdo, arba biologiniai vaikai peraaugę paauglystės krizę, ją sėkmingai įveikę.
Šitą postą rašau tik gailėdama mažylio.Aš tokio amžiaus ,kad galiu bet kada sulaukti žinios jog turėsiu anūkų, esu už įvaikinimą, už globą, tačiau tai turi atitikti visų šeimos narių interesus o ne kurio nors vieno.
QUOTE(Ute @ 2013 12 03, 22:31)
Aš turbūt nesutikčiau įvaikinti vaiką, kuris būtų vyresnis už esamus vaikus/ą, nebent tie esami vaikai labai mažiukai. Konkrečiai, jei vaikui būtų 2 metai, vyresnio neimčiau.
Manau, kad tokiu atveju susijaukia hierarchija. Šeimoje atsiranda vaikas, kuris didesnis, protingesnis už jau šeimoje esantį, kuriam daugiau leidžiama nes vyresnis amžiumi, kuris būdamas vyresnis gali labiau "nustatinėti žaidimo taisykles" ir t.t.
Manau, kad tokiu atveju susijaukia hierarchija. Šeimoje atsiranda vaikas, kuris didesnis, protingesnis už jau šeimoje esantį, kuriam daugiau leidžiama nes vyresnis amžiumi, kuris būdamas vyresnis gali labiau "nustatinėti žaidimo taisykles" ir t.t.
pritarčiau minčiai apie hierachijos sugriovimą. Estijoje draugai mergaitę įsivaikinę, tai jiems iš kart pasakė, kad sekantis galės būtų tk jaunesnis. Nežinau net ar leistų vyresnį įsivaikinti pagal jų tvarkas.
čia pamąstymui
pasikalbėkite su specialistais ką jie galvoja tuo klausimu.
Labai labai retai užeinu į supermamos forumą. Čia gal tiktų kažkur girdėta frazė: "žmogus įgijo kažkiek proto, kad jau gali patylėt" Man labai artima ta frazė. Bet šiandien jau patylėt nebeišeina, nes prisirinkau gabaliukų, kurie prašyte prašosi, kad būtų pastebėti.
aš eisiu, Erinna, jeigu reikės. Nesu kovinga, bet jau kartą labai labai seniai, kai dar neturėjau savo vaikų, esu buvusi panašiam teisme. Po to esu buvusi teisme ir dėl savo globotinės. Su manim į jį atėjo žmonės, kurių visai to neprašiau, bet jie atėjo iš meilės mažai mergaitei. Ir man, nes tai mergaitei aš norėjau padėti. Ne tam, kad ją turėčiau, o todėl, kad ji nekentėtų tėvų namuose.
Tad, žinau, kokie teismai gali būti skaudūs, kad juose gali būti tardomi net vaikai. Visada einu ten, kur man liepia širdis. Ir nors toks šokas šiuo metu man būtų laabai ne į sveikatą, bet sukaupusi jėgas eičiau, nes vienam mielam berniukui, kurį turėjau progos gana neblogai pažinti, būtų labai sunku.
Aš pažįstu Alfiją asmeniškai. Karusią irgi šiek tiek pažįstu neakivaizdžiai. Labai seniai, iš mums abiems pažįstamo žmogaus, nesilankančio šioje forumo skiltyje (čia tarp kita ko, jei jau apie tas pažintis kalbėt
)
Vistik, aš kažko čia visiškai nebesuprantu. Kai ateini kartą per metus - kartais pameti žmones, su kuriais bendravai. Ar tau viskas gerai? Ar čia tavo mintys, o ne kažkoks įžeistumas kalba?
O kuo tu stebiesi, Gliuka? Niekaip nesuprantu? Ar tuo, kad kiekvienas žmogus turi savo kalbėjimo manierą? Aš, štai, mėgstu žmogaus pagailėt, jeigu jis nesupranta, paglostyt prieš sakydama jam tai, ką galvoju. Kita vertus manau, kad jei žmogus nepasiruošęs girdėti, jam geriau nieko nesakyti, nes nuo jo atšoks kaip žirniai nuo sienos ir pagalbos žmogus negaus, nes tas asmeninis jo ego jam neleidžia išgirsti kitokios nuomonės, gal šalčiau ir negailestingiau išsakytos. Manau, kad todėl vis daugiau tylėjau, kol galiausiai beveik visai nutilau. Nemėgstu kovoti, neturiu tam sveikatos. O pasakysi tiesą - tapsi kokio nervingo žmogaus persekiojimo auka. Atakuoja tada žinutėmis, arba lenda į asmeninę erdvę - nu gal ką iškapstys, pradės narstyt mano gležnus kaulelius. Kam man to reikia?
O Alfija turi įstabų gebėjimą nebijoti sakyti tiesą. Bet dabar užtat jos kaulelius narsto... Prieš daugybę metų ji pirmoji man pasakė ne vieną tiesą apie kai kurias mano situacijas ir ne visada labai maloniai. Na, kaip jai tada išėjo, taip ji ir pasakė. Ir net forume yra - kas labai ieško, gali rasti Iš pradžių tai sukelia skausmo, bet čia tik santykis paties su savimi. Pavaikštai pusvalandį, valandą ar tiek, kiek reikia, ir supranti, kad žmogus pasakė į vatą neįvyniotą tiesą.
Pagalvokim - ar pykstama dažniausiai ne už tiesą? Ar teko girdėti, kad būtent iš meilės ir yra sakomi skaudūs žodžiai - kad kitas suklustų, ir netgi supyktų? Juk pyktis - varomoji jėga, ji verčia perkratyt savo sielos užkaborius. Ir tik ego, tas didingasis mūsų ego, neleidžia mums nusileisti žemyn ir nepykti, o paprasčiausiai pagalvoti: kodėl žmogus man taip sako?
Aš neturiu jokio pagrindo žmogumi tikėti ar netikėti, aš žmogų priimu. Tokį, koks yra. O kaip yra pas juos namie, aš matau, kai nuvažiuoju. Džiugas yra mano žiburys, mudu kartkartėm susirašinėjam laiškais
Vis niekaip nesuprantu - kaip iki šios forumo skilties neateina tas stiprusis tiesos rašymas, kurį aš prieš keletą metų esu atradusi būtent šiame forume?.. Kai kitose temose nusišnekantiems žmonėms tiesiai ir būdavo sakoma: tu nusišneki ar pan. Kas svarbiausia, jog daugybė žmonių dėl tokių pasakymų nepyko. Jie ginčijosi, analizuodavo, bet nepykdavo. Pykdavo tik labai nedaug kas... Aš kalbu apie asmenybės brandą. Tik brandžios asmenybės turėtų galėti globoti ar įsivaikinti vaikus, o jeigu šioje temoje turi būti bijoma pasakyti griežtesnį žodį ir dėl jo įsižeidžiama - tai reiktų eiti pažaisti į smėlio dėžę.
Žinai, Germine, kai jau tos bėdos ateis, nemanau, kad tau kas nors labai stipriai galės padėti išskyrus tave pačią. Kiekvienas žmogus individualus, priėjimas prie jo taip pat. Aš beveik užauginau du vaikus (dukrai 24, sūnui bus 17). Abu be galo skirtingi. Paaugliškų problemų spręst čia jau nebevaikščiojau - gal, kad pas kitas buvo mažesni vaikai, gal tiesiog jau jaučiausi išsirašiusi... Na, patarimą gali gaut. Bet tik iš protingo ir tvirtai ant žemės stovinčio žmogaus. Man tokiu žmogum kažkada tapo Alfija. Kiek jos klausiau, kiek ji man sakė, kažko girdėti nenorėjau, bet tai vis tiek buvo tiesa (ėhė, Alfija, bet kai kas dabar jau yra žyyyymiai kitaip, nei buvo
)
Kai susirgau, pas mane į ligoninę ji atskuodė tą pačią dieną. Ir net ten visai nesitikėdama gavau labai gerą patarimą, kuris man padėjo.
Tikrai visos žinom, kad gyvenimas įvairus ir spalvotas Na, mums jau nemažai metų, kad to nežinotume
O Andro patarimas yra drąsus. Jame daug tiesos, bet per petį ploju būtent už drąsą. Kuo toliau, tuo daugiau tenka matyti sudėtingų įvaikinimo ir globos istorijų. Ypač kai vaikai paauga. Ir netgi tas Andro pasakymas, kad vaiko norima, kai turima vidinių bėdų irgi yra tiesa. Tikrai netaikau būtent tau, Amade, nes nieko apie tave nežinau, bet manau, kad deja, tai labai labai dažna priežastis.
kaip tyčia šiandien perskaičiau straipsnį. Man patiko. Gal patiks ir jums http://www.bernardin...-..._ref_map=[]
Gal ir pernelyg įsijaučiau, bet niekaip negaliu atsistebėti visur egzistuojančiais "visažiniais". Ar visažinės yra tikros, kad tai, kas kažkur sakoma ar net surašoma yra absoliuti tiesa? Aš turiu savo galvą ir pojūtį, geriau vadovausiuosi šiais dviem dalykais, nei bandysiu susigaudyt ką kažkas kažkur sakė.
Kaip dažnai žmogus mėgaujasi svetimom problemom, tarsi neturėtų savo gyvenimo. Svetimas gyvenimas visada yra įdomesnis. Bet čia tik nesavipakankamai asmenybei, kuri "pasikutena" kito problemom.
QUOTE(Erinna @ 2013 12 04, 06:08)
O dabar katroji eiste i liudyninkus teisme?
aš eisiu, Erinna, jeigu reikės. Nesu kovinga, bet jau kartą labai labai seniai, kai dar neturėjau savo vaikų, esu buvusi panašiam teisme. Po to esu buvusi teisme ir dėl savo globotinės. Su manim į jį atėjo žmonės, kurių visai to neprašiau, bet jie atėjo iš meilės mažai mergaitei. Ir man, nes tai mergaitei aš norėjau padėti. Ne tam, kad ją turėčiau, o todėl, kad ji nekentėtų tėvų namuose.
Tad, žinau, kokie teismai gali būti skaudūs, kad juose gali būti tardomi net vaikai. Visada einu ten, kur man liepia širdis. Ir nors toks šokas šiuo metu man būtų laabai ne į sveikatą, bet sukaupusi jėgas eičiau, nes vienam mielam berniukui, kurį turėjau progos gana neblogai pažinti, būtų labai sunku.
QUOTE(Karusia @ 2013 12 04, 12:37)
Alfijos asmeniškai nepažįstu, gyvos nesu mačiusi. Bet kai kas, ką pasakoja - labai atpažįstama savo vaike.
Kaip suprantu, Alfiją pažįsti asmeniškai?
Kaip suprantu, Alfiją pažįsti asmeniškai?
Aš pažįstu Alfiją asmeniškai. Karusią irgi šiek tiek pažįstu neakivaizdžiai. Labai seniai, iš mums abiems pažįstamo žmogaus, nesilankančio šioje forumo skiltyje (čia tarp kita ko, jei jau apie tas pažintis kalbėt
)QUOTE(Vistik @ 2013 12 04, 11:56)
Aš tai seniai stebiuosi naivumu šitoj temoj. Regis suaugę moterys, mamos, bet kaip suprantu makaronų kabinimo politika ir tinka, ir patinka... 
Vistik, aš kažko čia visiškai nebesuprantu. Kai ateini kartą per metus - kartais pameti žmones, su kuriais bendravai. Ar tau viskas gerai? Ar čia tavo mintys, o ne kažkoks įžeistumas kalba?
QUOTE(gliuka @ 2013 12 04, 14:11)
as irgi, nesiliauju stebetis, ir jau gana seniai...sioje temoje...Pavartykit kitas minimo asmens zinutes - net ir senas, ir kitose temose, nedaznai tenka sutikti taip "geranoriskai" kitiems, kitai, kitokiai nuomonei nusiteikusi zmogu, manau butu stebuklas, jei reliam pasaulyje butu viskas radikaliai kitaip.
O kuo tu stebiesi, Gliuka? Niekaip nesuprantu? Ar tuo, kad kiekvienas žmogus turi savo kalbėjimo manierą? Aš, štai, mėgstu žmogaus pagailėt, jeigu jis nesupranta, paglostyt prieš sakydama jam tai, ką galvoju. Kita vertus manau, kad jei žmogus nepasiruošęs girdėti, jam geriau nieko nesakyti, nes nuo jo atšoks kaip žirniai nuo sienos ir pagalbos žmogus negaus, nes tas asmeninis jo ego jam neleidžia išgirsti kitokios nuomonės, gal šalčiau ir negailestingiau išsakytos. Manau, kad todėl vis daugiau tylėjau, kol galiausiai beveik visai nutilau. Nemėgstu kovoti, neturiu tam sveikatos. O pasakysi tiesą - tapsi kokio nervingo žmogaus persekiojimo auka. Atakuoja tada žinutėmis, arba lenda į asmeninę erdvę - nu gal ką iškapstys, pradės narstyt mano gležnus kaulelius. Kam man to reikia?
O Alfija turi įstabų gebėjimą nebijoti sakyti tiesą. Bet dabar užtat jos kaulelius narsto... Prieš daugybę metų ji pirmoji man pasakė ne vieną tiesą apie kai kurias mano situacijas ir ne visada labai maloniai. Na, kaip jai tada išėjo, taip ji ir pasakė. Ir net forume yra - kas labai ieško, gali rasti
Iš pradžių tai sukelia skausmo, bet čia tik santykis paties su savimi. Pavaikštai pusvalandį, valandą ar tiek, kiek reikia, ir supranti, kad žmogus pasakė į vatą neįvyniotą tiesą. Pagalvokim - ar pykstama dažniausiai ne už tiesą? Ar teko girdėti, kad būtent iš meilės ir yra sakomi skaudūs žodžiai - kad kitas suklustų, ir netgi supyktų? Juk pyktis - varomoji jėga, ji verčia perkratyt savo sielos užkaborius. Ir tik ego, tas didingasis mūsų ego, neleidžia mums nusileisti žemyn ir nepykti, o paprasčiausiai pagalvoti: kodėl žmogus man taip sako?
Aš neturiu jokio pagrindo žmogumi tikėti ar netikėti, aš žmogų priimu. Tokį, koks yra. O kaip yra pas juos namie, aš matau, kai nuvažiuoju. Džiugas yra mano žiburys, mudu kartkartėm susirašinėjam laiškais
Vis niekaip nesuprantu - kaip iki šios forumo skilties neateina tas stiprusis tiesos rašymas, kurį aš prieš keletą metų esu atradusi būtent šiame forume?.. Kai kitose temose nusišnekantiems žmonėms tiesiai ir būdavo sakoma: tu nusišneki ar pan. Kas svarbiausia, jog daugybė žmonių dėl tokių pasakymų nepyko. Jie ginčijosi, analizuodavo, bet nepykdavo. Pykdavo tik labai nedaug kas... Aš kalbu apie asmenybės brandą. Tik brandžios asmenybės turėtų galėti globoti ar įsivaikinti vaikus, o jeigu šioje temoje turi būti bijoma pasakyti griežtesnį žodį ir dėl jo įsižeidžiama - tai reiktų eiti pažaisti į smėlio dėžę.
QUOTE(Germinė @ 2013 12 04, 15:49)
Va čia ir esmė-dalinosi,dalinosi ir dingo su visa patirtimi.Kai bendrauji su žmogumi kelis metus,tai ir kyla klausimų.Juolab,kad nei viena nesam apdrausta nuo bėdų.Ir paauglystė neaplenks,deja...Tikrai nei viena nesitikim,kad bus lengva.
Alfija,išlįsk iš pogrindžio
Alfija,išlįsk iš pogrindžio
Žinai, Germine, kai jau tos bėdos ateis, nemanau, kad tau kas nors labai stipriai galės padėti išskyrus tave pačią. Kiekvienas žmogus individualus, priėjimas prie jo taip pat. Aš beveik užauginau du vaikus (dukrai 24, sūnui bus 17). Abu be galo skirtingi. Paaugliškų problemų spręst čia jau nebevaikščiojau - gal, kad pas kitas buvo mažesni vaikai, gal tiesiog jau jaučiausi išsirašiusi... Na, patarimą gali gaut. Bet tik iš protingo ir tvirtai ant žemės stovinčio žmogaus. Man tokiu žmogum kažkada tapo Alfija. Kiek jos klausiau, kiek ji man sakė, kažko girdėti nenorėjau, bet tai vis tiek buvo tiesa (ėhė, Alfija, bet kai kas dabar jau yra žyyyymiai kitaip, nei buvo
)Kai susirgau, pas mane į ligoninę ji atskuodė tą pačią dieną. Ir net ten visai nesitikėdama gavau labai gerą patarimą, kuris man padėjo.
QUOTE(gucci78 @ 2013 12 05, 15:02)
Koks baisus Andro patarimas.
suprantama, kad is nesaldzios patirties, bet kad jau taip visi pagal viena kurpali butu nurasyti, visi probleminiai , jei nori isivaikinti turedama biologini tai turi asmeniniu bedu.. ir suniukai ir katytes visi problemose antram atsiradus.
Zinokit, kad gyvenimas spalvotas ir ivairus, ir labai daug sekmingu istoriju ne tik tarp gyvunu atvestu ten kur jau ju esama, bet ir tarp gimusiu bio vaiku ir tarp bio ir ivaikintu..
suprantama, kad is nesaldzios patirties, bet kad jau taip visi pagal viena kurpali butu nurasyti, visi probleminiai , jei nori isivaikinti turedama biologini tai turi asmeniniu bedu.. ir suniukai ir katytes visi problemose antram atsiradus.
Zinokit, kad gyvenimas spalvotas ir ivairus, ir labai daug sekmingu istoriju ne tik tarp gyvunu atvestu ten kur jau ju esama, bet ir tarp gimusiu bio vaiku ir tarp bio ir ivaikintu..
Tikrai visos žinom, kad gyvenimas įvairus ir spalvotas
Na, mums jau nemažai metų, kad to nežinotume O Andro patarimas yra drąsus. Jame daug tiesos, bet per petį ploju būtent už drąsą. Kuo toliau, tuo daugiau tenka matyti sudėtingų įvaikinimo ir globos istorijų. Ypač kai vaikai paauga. Ir netgi tas Andro pasakymas, kad vaiko norima, kai turima vidinių bėdų irgi yra tiesa. Tikrai netaikau būtent tau, Amade, nes nieko apie tave nežinau, bet manau, kad deja, tai labai labai dažna priežastis.
kaip tyčia šiandien perskaičiau straipsnį. Man patiko. Gal patiks ir jums http://www.bernardin...-..._ref_map=[]
Gal ir pernelyg įsijaučiau, bet niekaip negaliu atsistebėti visur egzistuojančiais "visažiniais". Ar visažinės yra tikros, kad tai, kas kažkur sakoma ar net surašoma yra absoliuti tiesa? Aš turiu savo galvą ir pojūtį, geriau vadovausiuosi šiais dviem dalykais, nei bandysiu susigaudyt ką kažkas kažkur sakė.
Kaip dažnai žmogus mėgaujasi svetimom problemom, tarsi neturėtų savo gyvenimo. Svetimas gyvenimas visada yra įdomesnis. Bet čia tik nesavipakankamai asmenybei, kuri "pasikutena" kito problemom.
Paragintoji, ačiū
QUOTE(Paragintoji @ 2013 12 07, 01:45)
Labai labai retai užeinu į supermamos forumą. Čia gal tiktų kažkur girdėta frazė: "žmogus įgijo kažkiek proto, kad jau gali patylėt" Man labai artima ta frazė. Bet šiandien jau patylėt nebeišeina, nes prisirinkau gabaliukų, kurie prašyte prašosi, kad būtų pastebėti.
aš eisiu, Erinna, jeigu reikės. Nesu kovinga, bet jau kartą labai labai seniai, kai dar neturėjau savo vaikų, esu buvusi panašiam teisme. Po to esu buvusi teisme ir dėl savo globotinės. Su manim į jį atėjo žmonės, kurių visai to neprašiau, bet jie atėjo iš meilės mažai mergaitei. Ir man, nes tai mergaitei aš norėjau padėti. Ne tam, kad ją turėčiau, o todėl, kad ji nekentėtų tėvų namuose.
Tad, žinau, kokie teismai gali būti skaudūs, kad juose gali būti tardomi net vaikai. Visada einu ten, kur man liepia širdis. Ir nors toks šokas šiuo metu man būtų laabai ne į sveikatą, bet sukaupusi jėgas eičiau, nes vienam mielam berniukui, kurį turėjau progos gana neblogai pažinti, būtų labai sunku.
Aš pažįstu Alfiją asmeniškai. Karusią irgi šiek tiek pažįstu neakivaizdžiai. Labai seniai, iš mums abiems pažįstamo žmogaus, nesilankančio šioje forumo skiltyje (čia tarp kita ko, jei jau apie tas pažintis kalbėt)
Vistik, aš kažko čia visiškai nebesuprantu. Kai ateini kartą per metus - kartais pameti žmones, su kuriais bendravai. Ar tau viskas gerai? Ar čia tavo mintys, o ne kažkoks įžeistumas kalba?
O kuo tu stebiesi, Gliuka? Niekaip nesuprantu? Ar tuo, kad kiekvienas žmogus turi savo kalbėjimo manierą? Aš, štai, mėgstu žmogaus pagailėt, jeigu jis nesupranta, paglostyt prieš sakydama jam tai, ką galvoju. Kita vertus manau, kad jei žmogus nepasiruošęs girdėti, jam geriau nieko nesakyti, nes nuo jo atšoks kaip žirniai nuo sienos ir pagalbos žmogus negaus, nes tas asmeninis jo ego jam neleidžia išgirsti kitokios nuomonės, gal šalčiau ir negailestingiau išsakytos. Manau, kad todėl vis daugiau tylėjau, kol galiausiai beveik visai nutilau. Nemėgstu kovoti, neturiu tam sveikatos. O pasakysi tiesą - tapsi kokio nervingo žmogaus persekiojimo auka. Atakuoja tada žinutėmis, arba lenda į asmeninę erdvę - nu gal ką iškapstys, pradės narstyt mano gležnus kaulelius. Kam man to reikia?
O Alfija turi įstabų gebėjimą nebijoti sakyti tiesą. Bet dabar užtat jos kaulelius narsto... Prieš daugybę metų ji pirmoji man pasakė ne vieną tiesą apie kai kurias mano situacijas ir ne visada labai maloniai. Na, kaip jai tada išėjo, taip ji ir pasakė. Ir net forume yra - kas labai ieško, gali rasti Iš pradžių tai sukelia skausmo, bet čia tik santykis paties su savimi. Pavaikštai pusvalandį, valandą ar tiek, kiek reikia, ir supranti, kad žmogus pasakė į vatą neįvyniotą tiesą.
Pagalvokim - ar pykstama dažniausiai ne už tiesą? Ar teko girdėti, kad būtent iš meilės ir yra sakomi skaudūs žodžiai - kad kitas suklustų, ir netgi supyktų? Juk pyktis - varomoji jėga, ji verčia perkratyt savo sielos užkaborius. Ir tik ego, tas didingasis mūsų ego, neleidžia mums nusileisti žemyn ir nepykti, o paprasčiausiai pagalvoti: kodėl žmogus man taip sako?
Aš neturiu jokio pagrindo žmogumi tikėti ar netikėti, aš žmogų priimu. Tokį, koks yra. O kaip yra pas juos namie, aš matau, kai nuvažiuoju. Džiugas yra mano žiburys, mudu kartkartėm susirašinėjam laiškais
Vis niekaip nesuprantu - kaip iki šios forumo skilties neateina tas stiprusis tiesos rašymas, kurį aš prieš keletą metų esu atradusi būtent šiame forume?.. Kai kitose temose nusišnekantiems žmonėms tiesiai ir būdavo sakoma: tu nusišneki ar pan. Kas svarbiausia, jog daugybė žmonių dėl tokių pasakymų nepyko. Jie ginčijosi, analizuodavo, bet nepykdavo. Pykdavo tik labai nedaug kas... Aš kalbu apie asmenybės brandą. Tik brandžios asmenybės turėtų galėti globoti ar įsivaikinti vaikus, o jeigu šioje temoje turi būti bijoma pasakyti griežtesnį žodį ir dėl jo įsižeidžiama - tai reiktų eiti pažaisti į smėlio dėžę.
Žinai, Germine, kai jau tos bėdos ateis, nemanau, kad tau kas nors labai stipriai galės padėti išskyrus tave pačią. Kiekvienas žmogus individualus, priėjimas prie jo taip pat. Aš beveik užauginau du vaikus (dukrai 24, sūnui bus 17). Abu be galo skirtingi. Paaugliškų problemų spręst čia jau nebevaikščiojau - gal, kad pas kitas buvo mažesni vaikai, gal tiesiog jau jaučiausi išsirašiusi... Na, patarimą gali gaut. Bet tik iš protingo ir tvirtai ant žemės stovinčio žmogaus. Man tokiu žmogum kažkada tapo Alfija. Kiek jos klausiau, kiek ji man sakė, kažko girdėti nenorėjau, bet tai vis tiek buvo tiesa (ėhė, Alfija, bet kai kas dabar jau yra žyyyymiai kitaip, nei buvo )
Kai susirgau, pas mane į ligoninę ji atskuodė tą pačią dieną. Ir net ten visai nesitikėdama gavau labai gerą patarimą, kuris man padėjo.
Tikrai visos žinom, kad gyvenimas įvairus ir spalvotas Na, mums jau nemažai metų, kad to nežinotume
O Andro patarimas yra drąsus. Jame daug tiesos, bet per petį ploju būtent už drąsą. Kuo toliau, tuo daugiau tenka matyti sudėtingų įvaikinimo ir globos istorijų. Ypač kai vaikai paauga. Ir netgi tas Andro pasakymas, kad vaiko norima, kai turima vidinių bėdų irgi yra tiesa. Tikrai netaikau būtent tau, Amade, nes nieko apie tave nežinau, bet manau, kad deja, tai labai labai dažna priežastis.
kaip tyčia šiandien perskaičiau straipsnį. Man patiko. Gal patiks ir jums http://www.bernardin...-..._ref_map=[]
Gal ir pernelyg įsijaučiau, bet niekaip negaliu atsistebėti visur egzistuojančiais "visažiniais". Ar visažinės yra tikros, kad tai, kas kažkur sakoma ar net surašoma yra absoliuti tiesa? Aš turiu savo galvą ir pojūtį, geriau vadovausiuosi šiais dviem dalykais, nei bandysiu susigaudyt ką kažkas kažkur sakė.
Kaip dažnai žmogus mėgaujasi svetimom problemom, tarsi neturėtų savo gyvenimo. Svetimas gyvenimas visada yra įdomesnis. Bet čia tik nesavipakankamai asmenybei, kuri "pasikutena" kito problemom.
Jeigu jau pazystat asmeniskai viena kita tai ir problemas tu namu zinot.Kai kitos eme vaikaus,tai buvo sudirbtos ir apkaltintos velniai zino kuo,o kai Alfija viena be vyro pasieme problematiska vaika paskui dar ir trecia ,jokiu priekaistu nei viena neisaket.Per ta laika kai berviukas Ziogas pas ja gyveno,nepajutau j0okios meiles tam vaikui,jokio noro pakelt ji i gyvenima.Tik kazkokias nesamones apie tai kad pabut su seima namie jam dovana bet reikia nubaust ir isvaryt i gatve.O po to temoj guostis kad sokinejo ant masinos stogo,isdauze langus susidejo su vyresniais blogais draugais.As Alfija irgi netiesiogiai pazystu ir jos "seseri" ir apie ta seseriskuma vaikai gi pasipasakoja mokykloj.Bet cia ne mano reikalas.O tai,kad gal vaikas buvo skriaudiamas globejos ir apleistas,tai jau vaiko tikrai gaila,kad jo karma tokia,kad netinkamiems zmonems papuole.Ir neatidave ji jo pati,jis buvo atimtas ir pripasakojo baisiu dalyku apie "seseru" seimynele.Sakysit kad melavo?Bet gi ten psichologai asai,kur jis dabar yra,negi 8 vaikas tokius apmeluotu.Na,nepamilo jos to vaiko,neprigijo jis toj seimoj .Tai kodel neprisipazino,kaip kitos globejos?Juk visko buna ir nesuderinamumo.Kiek temu sukurta apie apie tai,kad net ivaikintu ar savo pagimdytu negali mylet.Bet ne dangstesi toliau superglobejos psichiatres kauke.Jei jau taip artimai pasizystat,tai zinot,ka ir kuo dirba ,tai kodel palaikot melagingas versijas?Isaisket per teisma kas ir kaip,tik gaila,kad deme ant visu globeju kris.Tokia protinga,taip moke,tai pamacius kad suklydo su pasirinkimu galejo atsisakyt,ar pasistengt jam padet,o ne imt ta maza mergyte,kuria gal ivaikine bevaikiai butu.Nesergu svetimom ligom,kaip jus raset,bet per daug metu sitoj temoj tiek melo prisikaupe,kad jau kartais neistyliu.Ir ateinu ne karta i metus o skaitau pastoviai.O kad nerasau tai man jusu tie liaupsinimai vienos personos keisti ir nemalonus.Jei jau tokia teisi,tai ko cia nesipasakoja,kad byla pries ja iskelta?Sita istorija mane itrauke,stebejau,kokiose temose ir ka alfija raso.Jei jus norit suzinot tiesa irgi pasidomekit ir pamatysit,koks arsus ir piktas zmogus,kokios "idomios temos jos favorituoseraš eisiu, Erinna, jeigu reikės. Nesu kovinga, bet jau kartą labai labai seniai, kai dar neturėjau savo vaikų, esu buvusi panašiam teisme. Po to esu buvusi teisme ir dėl savo globotinės. Su manim į jį atėjo žmonės, kurių visai to neprašiau, bet jie atėjo iš meilės mažai mergaitei. Ir man, nes tai mergaitei aš norėjau padėti. Ne tam, kad ją turėčiau, o todėl, kad ji nekentėtų tėvų namuose.
Tad, žinau, kokie teismai gali būti skaudūs, kad juose gali būti tardomi net vaikai. Visada einu ten, kur man liepia širdis. Ir nors toks šokas šiuo metu man būtų laabai ne į sveikatą, bet sukaupusi jėgas eičiau, nes vienam mielam berniukui, kurį turėjau progos gana neblogai pažinti, būtų labai sunku.
Aš pažįstu Alfiją asmeniškai. Karusią irgi šiek tiek pažįstu neakivaizdžiai. Labai seniai, iš mums abiems pažįstamo žmogaus, nesilankančio šioje forumo skiltyje (čia tarp kita ko, jei jau apie tas pažintis kalbėt
)Vistik, aš kažko čia visiškai nebesuprantu. Kai ateini kartą per metus - kartais pameti žmones, su kuriais bendravai. Ar tau viskas gerai? Ar čia tavo mintys, o ne kažkoks įžeistumas kalba?
O kuo tu stebiesi, Gliuka? Niekaip nesuprantu? Ar tuo, kad kiekvienas žmogus turi savo kalbėjimo manierą? Aš, štai, mėgstu žmogaus pagailėt, jeigu jis nesupranta, paglostyt prieš sakydama jam tai, ką galvoju. Kita vertus manau, kad jei žmogus nepasiruošęs girdėti, jam geriau nieko nesakyti, nes nuo jo atšoks kaip žirniai nuo sienos ir pagalbos žmogus negaus, nes tas asmeninis jo ego jam neleidžia išgirsti kitokios nuomonės, gal šalčiau ir negailestingiau išsakytos. Manau, kad todėl vis daugiau tylėjau, kol galiausiai beveik visai nutilau. Nemėgstu kovoti, neturiu tam sveikatos. O pasakysi tiesą - tapsi kokio nervingo žmogaus persekiojimo auka. Atakuoja tada žinutėmis, arba lenda į asmeninę erdvę - nu gal ką iškapstys, pradės narstyt mano gležnus kaulelius. Kam man to reikia?
O Alfija turi įstabų gebėjimą nebijoti sakyti tiesą. Bet dabar užtat jos kaulelius narsto... Prieš daugybę metų ji pirmoji man pasakė ne vieną tiesą apie kai kurias mano situacijas ir ne visada labai maloniai. Na, kaip jai tada išėjo, taip ji ir pasakė. Ir net forume yra - kas labai ieško, gali rasti
Iš pradžių tai sukelia skausmo, bet čia tik santykis paties su savimi. Pavaikštai pusvalandį, valandą ar tiek, kiek reikia, ir supranti, kad žmogus pasakė į vatą neįvyniotą tiesą. Pagalvokim - ar pykstama dažniausiai ne už tiesą? Ar teko girdėti, kad būtent iš meilės ir yra sakomi skaudūs žodžiai - kad kitas suklustų, ir netgi supyktų? Juk pyktis - varomoji jėga, ji verčia perkratyt savo sielos užkaborius. Ir tik ego, tas didingasis mūsų ego, neleidžia mums nusileisti žemyn ir nepykti, o paprasčiausiai pagalvoti: kodėl žmogus man taip sako?
Aš neturiu jokio pagrindo žmogumi tikėti ar netikėti, aš žmogų priimu. Tokį, koks yra. O kaip yra pas juos namie, aš matau, kai nuvažiuoju. Džiugas yra mano žiburys, mudu kartkartėm susirašinėjam laiškais
Vis niekaip nesuprantu - kaip iki šios forumo skilties neateina tas stiprusis tiesos rašymas, kurį aš prieš keletą metų esu atradusi būtent šiame forume?.. Kai kitose temose nusišnekantiems žmonėms tiesiai ir būdavo sakoma: tu nusišneki ar pan. Kas svarbiausia, jog daugybė žmonių dėl tokių pasakymų nepyko. Jie ginčijosi, analizuodavo, bet nepykdavo. Pykdavo tik labai nedaug kas... Aš kalbu apie asmenybės brandą. Tik brandžios asmenybės turėtų galėti globoti ar įsivaikinti vaikus, o jeigu šioje temoje turi būti bijoma pasakyti griežtesnį žodį ir dėl jo įsižeidžiama - tai reiktų eiti pažaisti į smėlio dėžę.
Žinai, Germine, kai jau tos bėdos ateis, nemanau, kad tau kas nors labai stipriai galės padėti išskyrus tave pačią. Kiekvienas žmogus individualus, priėjimas prie jo taip pat. Aš beveik užauginau du vaikus (dukrai 24, sūnui bus 17). Abu be galo skirtingi. Paaugliškų problemų spręst čia jau nebevaikščiojau - gal, kad pas kitas buvo mažesni vaikai, gal tiesiog jau jaučiausi išsirašiusi... Na, patarimą gali gaut. Bet tik iš protingo ir tvirtai ant žemės stovinčio žmogaus. Man tokiu žmogum kažkada tapo Alfija. Kiek jos klausiau, kiek ji man sakė, kažko girdėti nenorėjau, bet tai vis tiek buvo tiesa (ėhė, Alfija, bet kai kas dabar jau yra žyyyymiai kitaip, nei buvo
)Kai susirgau, pas mane į ligoninę ji atskuodė tą pačią dieną. Ir net ten visai nesitikėdama gavau labai gerą patarimą, kuris man padėjo.
Tikrai visos žinom, kad gyvenimas įvairus ir spalvotas
Na, mums jau nemažai metų, kad to nežinotume O Andro patarimas yra drąsus. Jame daug tiesos, bet per petį ploju būtent už drąsą. Kuo toliau, tuo daugiau tenka matyti sudėtingų įvaikinimo ir globos istorijų. Ypač kai vaikai paauga. Ir netgi tas Andro pasakymas, kad vaiko norima, kai turima vidinių bėdų irgi yra tiesa. Tikrai netaikau būtent tau, Amade, nes nieko apie tave nežinau, bet manau, kad deja, tai labai labai dažna priežastis.
kaip tyčia šiandien perskaičiau straipsnį. Man patiko. Gal patiks ir jums http://www.bernardin...-..._ref_map=[]
Gal ir pernelyg įsijaučiau, bet niekaip negaliu atsistebėti visur egzistuojančiais "visažiniais". Ar visažinės yra tikros, kad tai, kas kažkur sakoma ar net surašoma yra absoliuti tiesa? Aš turiu savo galvą ir pojūtį, geriau vadovausiuosi šiais dviem dalykais, nei bandysiu susigaudyt ką kažkas kažkur sakė.
Kaip dažnai žmogus mėgaujasi svetimom problemom, tarsi neturėtų savo gyvenimo. Svetimas gyvenimas visada yra įdomesnis. Bet čia tik nesavipakankamai asmenybei, kuri "pasikutena" kito problemom.
