QUOTE(MartiKarti @ 2013 11 14, 13:12)
Man lygiai tas pats. As irgi maximaliste. Atrodo is karto turiu daryt gerai, kaip as cia taip nesugebu. Tada atsirado dvejones...Gal man neduota ir t.t. Bet pati pajauciau,kad su laiku (po daug vazinejimo su M) darosi truputi lengviau. As jau trecias menuo vairuoju (su teisem) ir matau sioki toki pagerejima. Jaudinuosi pries vaziuojant nauju marsrutu, bet kasdieniai marsrutai jau be streso praeina. Zodziu svarbiausia nenuleisti ranku...As kai atsimenu save vasara su instruktorium, kokia 5-6 pamokas

Masinoj nuo prakaito ant sedynes slapia budavo

Islipdavau, kaip po kokios nerealios trefkes prakaituota
Įdomu, o kiek pamokų Jums reikėjo, kol išlaikėt?
O man žiūriu atsirado kažkoks nerimas, nebelaukiu vairavimo pamokų... irgi matyt atsiranda dvejonė, kad gal "neduota"... Nugara po vairavimo aišku šlapia, bet iki atsakomybės už savo veiksmus dar toli - toks jausmas kad su instruktorium važiuojant aš net nevairuoju niekada - jis beveik visą laiką laiko vairą ranka, o jei ir leidžia pačiai sukti ar pravažiuoti - vis tiek pataiso, nes nejaučiu gabaritų

suprantu jį, kai važinėjantis centre, kur dar ir mašinų pristatyta, ir išsukti reikia, o aš vis neįtaikau, o jis atsakingas gi.... Bet ima neviltis, kad tai darosi užburtas ratas: gabaritų nejaučiu, išsukt ar išvažiuot nesugebu dorai, bet ir išmokt šansų nėra, nes artėja posūkis ar sankryža kur sukt - aš jau net nebežiūriu kur ir kiek suku, užsifiksavo kad jis vis tiek vairą perims...

gal ieškot kokio kito instruktoriaus, bet turbūt kol nebaigsiu mokyklos su kitais negaliu važinėt? Neįsivaizduoju, kaip šitą peržengt - bandžiau su MB miško keliuku pasivažinėt, tai geresnis jausmas, nors ir nesąmonių daugiau darau

bet ten ir nesvarbu tie gabaritai - nei juostų, nei mašinų