Kai kurių narių išstūmimas iš visuomenės, nes jų gyvenimo būdas neatitinka priimtų nuostatų arba jie neturi minimalaus pragyvenimo lygio ar išsilavinimo (benamiai, narkomanai, skurdžiai ir pan.).
Kiek vaikai suvokia apie tai? Ir kaip gyvenime išvengti nepatogių momentų. Ar šeimos, nepatenkančios į sąlygines "socialinės atskirties" ribas privalo visais gyvenimo atvejais atsižvelgti į bendruomenės dalį, tą procentą, kad ir ikimokyklinio ar mokyklinio ugdymo įstaigose, ir vengti bet kokių jiems įprastų ar normalių gyvenimo dalykų.
Kad būtų aiškiau, keli pvz. iš gyvenimo. Viena moteris, medikė, kurios dukra mokosi meno mokykloje, buvo primygtinai atakuojama klasės tėvelių susirinkime, kad jos dukra per gražiai aprengta. Ir buvo pasakyta, kad neišsišoktų, taip jai darė spaudimą kelios mamos. Moteris kartais keliauja po užsienio šalis, ten radusi ką įdomesnio jos akimis, tą nuperka vienintelei dukrai.

Ekskursijos mokyklose. Kasmet organizuojamos įvairiausios ekskursijo į įvairius šalies kampelius, tai gi, ekskursijos vyksta visą dieną. Buvo pareikšta pretenzija, kad "negražu vieniems vaikams pietauti kavinėse, nes kiti nepietauja". Net jei įdedami sumuštiniai ar kitas sausas davinys, visą dieną su juo ne kažką, vaikams norisi ir karštos arbatos, sriubos ar kokio karšto maisto. Ar tie, kuriems nepakanka sauso maisto privalo prisitaikyti prie kitų ir atsisakyti?
Čia tiesiog keli pvz., apie juos diskutuoti neprivaloma. Bet tokių įvairiausių ne vienas ir ne keli, visur. Ką daryti ir kaip vieniems su kitais rasti kompromisą. Tema atvira diskusijoms

P.S. manyčiau visiems suprantama, kad kalba eina ne apie primityvų mandravojimą ir puikavimąsi daiktais, kai skatinamas pavydas, niekinami iš vidutinių ar kukliai gyvenančių šeimynų, ne apie tai kalba
