Vegetodistonija.

Aciu Lu, kad atsiliepei. Taip as bijau sirdies permusimu, nes bijau kad galiu numirt. Tai realiai bijau mirties. Kaip man susitvarkyt nebezinau. Kazkoks uzburtas rata gaunas, as bijau mirties, o atsiranda tos ekstrasistoles, kurios gali buti mirties priezastim. Oi kaip sunku.

Kas tos ekrstrasistoles? Lu as jau daug ka issitirus,viskas gerai, prilipde 8egetodistonija,bet va, teks is naujo visko ieskoti.. nebezinau ndt nuo ko psadeti.. lyg ir sirdi maudzia,dura,gal nuo jos truksta oro,gal ji cia streikuot pradejo, matavau spaudima geras, tik pulsas 100

ar tikrai tie permusimai gali buti mirtini?sake gydytojas?


Ar tikrai sirdi duria?
Klausyk,o gal Tau nebetinka tie AD ?

Aš pasidariau tik ekoskopija ,nuramino,kad širdis veikia kaip laikrodukas,kraujas geras,kardiograma gera ir daugiau nebesityriau,nes žinau,kad su ja viskas gerai O permušimai tai gązdina,ypač jei būna keleta iš vien ,iš karto pagalvodavau ,o jei čia ne šiaip paprasti permušimai,o jei jau širdis stojasi ir nuo tų minčių iš karto baisuliniai PA būna,širdis pradeda daužytis ,kad net jos dydį jaučiu.Išgeriu iš karto lexsotanilio po valandikės PA praeina,jei tai širdis nuo raminančių nepagerėtu Būna aišku PA ir be permušimų,matyt pas mane labai jautri nervų sistema. Tai taip ir gyvenu,lyg žinau,kad tų permušimų nereikia bijoti,bet tuo pačiu ir bijau,pasaka be galo na o geriant dar AD nervų sistema matyt apslopinta,nebereaguoju aš į tuos permušimus taip,tai nebėra nei nerimo ,nei baimių,nei PA dabar man permušimai būna tik susijaudinus ,bet į juos nebekreipiu dėmesio Išvada,reikia kažkaip išmokti gyventi be fantazijų,neišsigalvoti ligų ir nebegalvoti apie blogiausia ir dar ,jei jau bus koks infarktas ar insultas,nepadės jokie išankstiniai tyrimai ,nebent kokia kita širdies problema atsirastų,bet tam yra juk vaistų,žmonės puse savo amžiaus nugyvena su jais,ir su širdies stimuliatoriais daug metų nugyvena
Papildyta:

Aš ta pati pagalvojau

Visiškai sutinku. Perskaičiusi keletą paskutinių postų, pagalvojau, kad temą reikėtų pervadinti į "hipochondrija". Merginos, neįsižeiskite, pati tą kelią praėjau, tik kažkaip greičiau pavyko suprasti, kad dar nemirsiu.

na merginos as ir manau kad vegetodistonija issaukia kone visoms hipochondrija as ir pilna hipochondrike, nu bet kaip nebusi, kai esi sveikas, o buna kartais silpnesnis ir koju nepavelki nei simtametis senukas
ale viskas bus gerai, merginos hmm bet kaip idomiai jus beveik visas gasdina mintis numirti,o mane varo is proto mintis, kad as isprotesiu, nzn kodel bet man tas baisiausia atrodo

kartais nerimo priepuoliai privesdavo ir mane prie sitos minties

Nuo vaikystės (11 metų!) turėjau vegetodistoniją (alpdavau, "mirdavau", ištisai sirgdavau visom enciklopedinėm ligom, kiek tėvams nervų išgadinau...). Mokslai medicininiai, tad studijų metais pradėjau jau pati iš savęs juoktis - tiko viskas. Net rečiausių gyvuliškų ligų simptomai Tada pirmąsyk supratau, jog viskas galvoje.
Kokių tik panikos atakų neturėjus (beje, padeda suvaldyt ir greičiau nutraukti, jei naudojama "maišelio" technika), ištirta nuo-iki.
Dabar bando lįsti laiks nuo laiko, bet išmokusi senai suimti save į rankas, kai pripažinau, jog turiu hipochondriko bruožų ir nustojau bijoti, būtent tai suvokdama, jog viskas ką išdarinėja kūnas, turi savo sistemą.
Man lengviau nes aš tą mechanizmą lengvai galiu paaiškint mediciniškai, tai tokia pragaro mašina, kai somatiniai procesai ima valdyti žmogų..ir tai labai paprasta - viskas susieta su smegenim. Smilkiniuose ir smegenų centre yra centrai, kuriuose "kyla" mūsų emocijos. Šalia jų yra centrai, kurie atsakingi už vidaus organų veiklą. Kada dėl emocijų padidėja centro aktyvumas, tai pan., kaip į vandenį įmetus akmenuką nuraibuliuoja..taip ir su smegenim..suaktyvėję centrai (impulsai iš jų) pasiekia ir sužadina vidaus organų veiklą reguliuojančius centrus. Ir tas dirginimas sukelia l.nemalonius, realiai jaučiamus ir bauginančius fizinius pojūčius. Be to staigiai kyla adrenalino bei kitų streso hormonų koncentracija (kortizolio ir t.t), kuri tiesiogine to žodžio prasme smogia širdin ir kraujotakon, kraujagyslių spazmai sukelia kitą virtinę negalavimų ir rieda nurieda tada..tik spėk ligų ieškot.

Beje, yra ir privalumų, hipochondrikai baisiai ilgai gyvena..

Ir pagalba yra. Ieškokit, mergikės, pozityvumo. Stenkitės priepuolių metu naudot saviįtaigą, nukreipt mintis nuo "savęs klausymosi", įtikinėkit, jog "ne turbūt labai blogai", o "žinau, taip gali būti, bet jau praeina".
Užklupo gatvėj, žiūrėkit į medžius, į paukščius, sakykit sau kažką viduj visai nesusijusio su negerais pojūčiais - graži diena, važiuoju namo, kur ta varna dabar skrenda..bet ką. Adrenalinas l.greit skyla, turit tik išlaukt..kelias ilgas akimirkas. Kūnas blaškysis, mintys ramins..kai pajusit, jog gebat įtakot savijautą, tai jau bus mažiukas žingsniukas.
Gerai, kad yra tema. Rašykit baimes, išsakykit, negyvenkit su blogom mintim..retės tuomet, kai imsite dirbti su savo požiūriu.

Va, niedulis praėjo tą kelią, aš praėjau, praėjo ne vienas žmogus..ir jūs praeisit! Tik reikia įdėti pastangų (ne išsitirti, o keistis). Ne per vieną dieną, bet pasieksit kitos gyvenimo kokybės.
Kaip aš jums to linkiu

Rimtai
Istikruju ,tai aciu,kad parasei.Faina skaityti tavo posta

Visiškai rimtai. Skaičiau prieš keletą metų mokslinę studiją. Hipochondrikų vid.gyvenimo trukmė ilgesnė, už sakykim "eilinio sveiko žmogaus". Atrasiu santrauką - įmesiu nuorodą.

Netgi visos šitos patiriamos krizės org-mui duoda ir naudos. Jei netampa kasdienybe ir jei nesinuodijama stipriais vaistais.
Panikos ataka l.pan.kūnui (fizine prasme..tuo lygmeniu kas vyksta viduj ir ko nematom) į tarkim dabar kokią nors populiarią olimpinę rungtį, kai kaunamąsi dėl medalio. Kai jos l.dažnos, org-mas aišku alinamas, bet laiks nuo laiko patiriamos neprives nei prie mirties, nei prie išprotėjimo.
Kad numirt nuo vegetodistonijos, tai reik labai stengtis; greičiau nuo senatvės.

Patiko Rasmos postas. Viskas labai šauniai logiškai paaiškinta. Merginos, paleiskit tą mintį, kad mirsit nuo širdies kalatojimosi. Nustokit kreipti padidintą dėmesį į savo pojūčius. Geriau matykit kas aplink jus vyksta. Na, jeigu yra noras viską išsitirti, pirmyn. Aš visus įmanomus gydytojus apibėgau per mėnesį, išmečiau krūvą pinigų, nes gi reikia kuo greičiau surasti savo nesveikatos priežastį, reikia kuo greičiau be eilės patekti pas gydytoją, pasidaryti visus įmanomus tyrimus, irgi be eilės. Dabar, kai permušinėja širdukę, kai sukyla fibriali temperatūra, kai nutirpsta galūnės, kai suskausta tarpumentį, kai kyla rūgštys, žinau, kad tai tik nervukai. Ir pirmiausia reikia jais pasirūpinti.

Jei norėtumėt tiesiog pabandyti, paieškokit kažko pan. ir ryžkitės. Bet idealu būtų būtent specialistas kognityvikas.
Aš čia elgiuosi žiauriai neprofesionaliai, klaikiai net kvailai, norėdama padėti jums susitvarkyti su vegetodistonija, nes dalis jūsų to nepriims, ir net gal bus pykčio (tik gal neparašysit..).
Reikia ne savaitės, ne mėnesio, ne dviejų (bet geras specialistas vid.per 4-5 mėn gali susilpninti blogą savijautą).
Visiškai vegetodistonija, deja, nepraeis...ir tai toli gražu nėra susiję vien su psichologine būkle. Tiesiog mūsų kūnai l.jautrūs..emocijoms, chemijai, mūsų vidui ir mus supančiai aplinkai. Banguoja ir užbanguoja, ir kaskart skirtingai pavyksta suvaldyt (kartais užtrunka, o kartais l.greit).
Tačiau įmanoma padaryt gyvenimą tokiu, kad užtektų vieno gyd.profilaktiškai 1-2 k/m. ir kartais kokio vaisto (nes sergam visi..ir peršalam, ir t.t.).

Kai kalbatės apie kasdienybę, rašykit man ne tik ką jaučiate kūne, bet parašykit konkrečiai ko labai tuo metu bijot. Net jei tai absurdas ir truputį bijot, jog juoksis. Juoko nėra jokio