Esu pastebėjus, kad mamoms, kurios gal net nuo mažų dienų neblogai nusimano apie vaistus, gydymus, ligas, geriausius medikus, klinikas, sanatorijas, "duodamas" (t.y. gimsta) vaikas, kurį lyg tyčia tenka po juos visus vežioti, gydyti, jos su vaikais praktiškai neišeina iš gyd. kabinetų... jos lyg tyčia nuo seniai tam pasiruošusios, apsiginklavusios žiniomis, medikų telefonais, puikiai gaudosi kur kreiptis... (pvz., aš nesigaudau nei ligose, nei vaistuose, namie jų išvis neturim, į polikliniką einam tik sveikatos pažymėjimo, ir kartais pagalvoju, kas kieno priežastis - 1) ar nenusimanau apie ligas todėl, kad vaikai neserga, 2) ar neserga todėl, kad nieko nenusimanau apie ligas ir jie
tiesiog nežino kaip sirgti pas tokią neišmanią mamą...)
Mamoms, kurios domisi psichologija, savianalize, žmonių santykiais, arba pačios turi praeity neišspręstų psichologinių bėdų, "duodamas" vaikas su psichologinėm problemom - jį reikia arba daugiau globoti, ginti nuo užgauliojimų darželyje, mokykloje, arba kaip tik tramdyti, raminti, skirti daug laiko jo sielos pažinimui - t.y. jos augindamos irgi pritaiko turimas žinias, kurių lyg tyčia laaabai daug turi arba pačios nėra jų išsprendusios ir sprendžia kartu su vaiku...
Vienišos motinos irgi ne šiaip sau vienišos, jos gal nėra labai pasiturinčios, bet visą dėmesį gali skirti vaikui (čia kalbu ne apie vaiko
dusinimą neturint vyro, o dėmesį gerąja prasme) - paskui pamatom, kad iš jų išauga ypatingi talentai (prisiminkim garsius pavyzdžius)...
Tai tik pasvarstymai, bet iš esmės pritariu vaižgantei, kad mums ne šiaip sau duodami tokie, o ne kitokie vaikai, ir auginam juos tokiomis, o ne kitokiomis sąlygomis, irgi neatsitiktinai...