Dvasinės ligų priežastys -14

Tokie drąsūs (netgi per drąsūs) teiginiai turėtų remtis jų šaltiniu ( ar jūs ne tik visažinė, bet ir ateitį regite). Mano kukiomis žiniomis paveldimumas apie 50 proc., o, kad neišgydoma - vėjai. Taip pat neišgydoma, kaip ir k.k. kitos ligos. Ir dar, kodėl anksčiau, tokie žmonės buvo gerbiami, laikomi dievo apdovanotais,siųstais? Pagal t.t. mokslines teorijas, būtent tie žmonės buvo žmonijos variklis, atverė akis sustabarėjimui, parodė daug naujų išeičių ir pan. Aš asmeniškai nieko blogo prieš psichikos ligonius neturiu, kiek jų pažįtu, tiek sukelia geras ar neutralias emocijas man.

Sveikos. Pastebėjau, kad ant vieno kojos piršto labai išvešėjo karpos. Su kuo tai susiję? Ką darau ne taip?

Ir jusu drasūs teiginiai, netgi per drasūs. Jei žinios kuklios, gal geriau pasidomėti plačiau prieš rašant.

Man domėtis? kam? seniausiai viską žinau.. vaikams tikimybė 13 proc., identiškiekms dvyniams -48 prc. Jei domina plačiau, galite kad ir cia paskaityti (vienintelis lietuviškas vadovas) http://gintas.pov.lt..... genetika.pdf

beje, "primityvios kultūros poveikio kliedesiams būdingas mirusių giminaičių, genčiai svarbių gyvūnų poveikis, atsispindi įvairiausių tabu nuostatos, kliedesiai dažnai yra paprastesni, rečiau pasitaiko sisteminių kliedesių."

Sloga ir ta neišgydoma, o čia psichinės ligos...
Vakar prieš užmigdama mąsčiau apie autizmą. Kai turėsiu laiko, parašysiu...
Papildyta:


Siūlyčiau žvilgtelėti į skyriaus pavadinimą. Jei nesidomi šio skyriaus temomis, gal nevertėtų jame apskritai būti?

žmonės kurie teigia viską žinantis, nieko nežino, teisiog neįmanoma visko žinoti...viską žinantis nustoja tobulėti...

Temos pavadinimas - dvasines ligu priezastys. Taigi, ir paieskomos dvasines, o ne emocines, mentalines ar fiziologines. Jeigu vyksta diskusija, tai nereiskia, kad ne i tema, nes diskusija apie tai, ka minejau pirmam sakiny dabar va. Kur dvasines priezastys? Butent dvasines, ne kitokios?
Cia ypatingai talentingiems paaiskinimas.

Vaizgante, saket ignoruosit mane, kodel to nedarot? Jau metai kaip as remisijoj, du kartus per tuos metus buvau ant ribos ir pati is to isejau, naudodama tai, ka turiu, tikslingai ir kryptingai. Taip, bipolinis nera isgydomas, nu ir kas. Ir Jus gi buvote pedagoge ir susijusi su literatura, kaip sitaip nusiristi iki teksto suvokimo klaidu? Ar as kur skundziuosi? As rasau cia bendrai, niekam netaikydama konkreciai, kartais tik, kaip ten kvailumas, nu atpazista kurios kvailos, kad cia joms. Kurios nuo to neisizeidzia, tos nera tokios, vadinas ju tas isvis nejaudina. Netgi dazniau as sakau, jog siuo metu esu visumoj laiminga, bet be patoso, rami tolygi busena, kuria kartais stumteli chemija i viena ar kita puse, greit griztu atgal, jau greit. As nerasau apie save kaip apie ligoni. Bipolinis susijes su emocijomis ir itin dideliu jautrumu, mastymo nesujaukia tiek, kiek schizo, tas vat butent per mastyma kerta, tada per emocijas, vesdamas i ju skurduma, empatijos stoka. Ir cia yra nelaime. O siaip, jei gertumet vaistu, minimalia nors doze, sumazetu tas pasiutimas ir Jums butu lengviau gyventi, negatyvo didele dali tas irgi nuimtu, to netikro negatyvo, kuris ne Jusu, o ligos, butu tiesiog lengviau. As gi rasiau, jeigu ne Jus, as nebuciau ten, kur esu dabar. Jus pati mane nuvedet pas tarologes, aciu uz tai. Butent uz tai.

Tai gal verta naują temą, kuri bus atidaryta, kai ši bus prikalbėta, pervardyti platesniu pavadinimu?
Panašių temų SM nėra daug, tiksliau pasakius - iš vis nėra. O ligų priežastis įdomu panarplioti ir per kitų žmonių patirtį. Tie, kurie pamąsto giliau ir ieško giliau, supranta, kad fiziniame kūne pasireiškęs negalavimas, kurį gydytojai įvardina "liga" fiziniame kūne, tėra mentaliniame ir emociniame kūne atsiradęs ženklas. Fiziniame kūne pasireiškianti pasekmė, priežastys ateina iš giliau. Tai tų priežasčių ir verta ieškoti, jas šalinant sveikti.
Iš vis turėtume būti atsargūs kitą vertindami, kritikuodami, paneigdami. Mūsų pačių vidinė energija naudojama kitų naudai, arba kenkimui. Kiekvienas pasirinktas žodis, sprendimas neša atomazgą.

Mano pamąstymai apie autizmą.
Kai mama išgirsta vaiko diagnozę, paprastai joje suveši dvi energijos: gėda ir kaltės jausmas. Gėdos jausmą dabar padeda sumažinti teiginys, kad autizmas yra ne psichinė, o genetinė liga, tarsi tai ką keistų...Moteris jaučiasi kalta, kad nesugebėjo pagimdyti sveiko vaiko, ji gėdijasi savo vaiko, kuris yra kitoks ir visi tai mato. Ji pradeda vaiką tampyti pas įvairius specialistus, nes nori vaiką padaryti tokį, kokie yra visi. Tai yra grynas egoizmas. Mamai lengva mylėti vaiką, kuriuo gali didžiuotis (o didžiuotis savo vaiku nori visos mamos), kaip gali didžiuotis autistu? Na taip, gali didžiuotis, jei jis puikiai skaičiuoja ar angliškai kalba geriau nei lietuviškai, bet kita jo "branda" atsilieka, ir visi tai pastebi. Mamai labai svarbu, kad visi pastebėtų, kiek ji daug daro dėl savo vaiko, o tas, kuris nepastebi, tampa priešu. Mamai tampa įprastas aukos vaidmuo, kuriuo naudodamasi ji manipuliuoja aplinkinių jausmais.
Vis galvodavau, kodėl, kai gimsta neįgalus vaikas, šeimą dažnai palieka vyras. Galvodavau, kad dėl silpnumo, bet, matyt, tai nėra tiesa. Vyras neatlaiko savo žmonos emocijų, susijusių su vaiku. Pats jis niekuomet nesijaučia kaltas (vyras gali jaustis kaltas dėl praloštų pinigų, žlugusio verslo), nes į jo prigimtines funkcijas neįeina vaiko gimdymas ir auginimas. Vyro pareiga- suteikti šeimai saugumą. Kai jis jaučia, kad negali suteikti saugumo, pasitraukia. Vyras kažin ar pasakytų- mano vaikas autistas. Jis griečiau jau pasakytų- mano žmona pagimdė autistą vaiką. Ir jis teisus, nes dažniausiai moteris pritraukia būtent tokį vaiką. Vaiką, kurio praeityje nesugebėjo matyti, girdėti, suprasti. O dabar ji Priversta jį matyti, girdėti, mėginti suprasti. Tai jos karmos balansavimas, kurio ji dažniausiai nepriima.
Autistas vaikas kažin ar gims moteriai, kurios viduje harmonija. Paprastai jis gimsta moteriai, kurios viduje triukšmas. Žinant, kad vaikas perima mamos emocijas, jis tampa kankiniu. Jei mama ir žino, kad vaikas perima jos emocijas, ji dažniausiai nežino, kaip su jomis tvarkytis.
Autisto vaiko mama turi du pasirinkimus: arba tvarkytis su savo emocijomis, kas palankiai veiktų ir jos vaiką, arba ieškoti kaltųjų išorėje. Dabar tiesiog mada tapo kaltinti skiepus. Jei tėvams pasakai, kad skiepai neturi nieko bendro su autizmu, nes autistu gimstama, o ne tampama, tėvai to negirdi.
Pirmą mano paminėtą variantą- tvarkytis su emocijomis ir pripažinti, kad tai yra tavo karmos balansavimas, renkasi vienetai. Šis kelias sunkus, nes turi atsisakyti gėdos, kaltės jausmo, kitų kaltinimo ir ieškojimo, kur tą nelemtą bėdą sukišti, kad kiti jos nematytų. Tenka atsisakyti ir labai patogaus aukos vaidmens. Sunku sau ir kitiems pripažinti, kad tai yra tik tavo pačios problema, kad tu pati į savo gyvenimą pritraukei tokį vaiką, o kadangi tai tik tavo problema, tai pati ir turi su ja tvarkytis, ir pirmiausia tvarkytis savo pačios viduje...

dabar neatsimenu kur, bet esu skaiciusi, kad autistai gimsta su misija gauti ir duoti meile, ir tai viskas, is ju daugiau nieko gyvenimas nereikalauja. tik meiles, mainais, i viena ir kita puse. kiek zinau jie prieraisus labai, tai manau, gali buti tame tiesos.
mano kaimyne turi vaika, kuris kazkaip ar tai atsilieka truputeli, ar kas ten, as jos neklausiau tiksliai, jei nores tai pasakys. bet jin gyvena su tuo vaiku ir yra visada pozityvi, adekvati ir praktiska, ir viskas normoj. tiesiog eina nuo zmogaus toks sveikas adekvatus optimizmas. ir kartu gyvena jos mama, irgi liuks moteriske, nematau ten pas juos jokiu gedu ir kalciu, o tevas tai sake netycia buvo pasipynes, ta prasme vaikas nuotykio pasekme, jo net neieskojo sake. tiesiog susidurti su ja yra malonu, su ta mergina, taip sviesi jin, jauciasi tas.

Smelioaudra, nera tokiu temu, kad aptarineti minetus klausimus, sita kaip ir tinkamiausia, as cai rasau ir kalbuosi su zmonem todel, kad mane tiesiog domina, kaip ivairiai zmones supranta dvasinguma, kas tai yra butent. ir meile, irgi taip pat. as smalsi ir tyrineju pasauli, rasau cai ne todel, kkad sergu, ne taip jau as cia baisiai sergu, negalvoju apie tai per dienas, bet man tiesiog yra idomu, kai ka uzsirasineju, as tyrineju pasauli.

na man vaikystej pusryciams vakaryksciai barsciai budavo pats tas, nevalgydavau sumustiniu,dribsniu ar kokiu kiausu, o butent pusryciams man noredavos gerai pasistiprint,tad puikiai ir cepelinukai kokie sueitu.
manau tai ir iprocio reikalas,dabar kai atpratau pusrycius valgyt,tai niekaip nesuvalgyciau barsciu.
o kaip vaika ikalbet darzoves valgyt? liept netinka, prasai,pasakoji darzoviu nauda,sako nenoriu ir viskas. O vaikas jau kaip ir nemazas,8 metai.

Jei vaikas mėgsta picą, duokit jam picos ir uždėkit kalną salotų patikrinta