Depresija

o mes visa 100proc padarom, kad butume laimingi? jei ne, gal nereikia skustis....kazkas juk turi teikt laimes...kad ir akimirkai...as kartais apsizvalgau ir pagalvoju, kiek daug as turiu...kartais kazkas naujo laimes suteikia, trumpam, bet suteikia...todel turiu vilties, kad kadanors galesiu pasakyt, kad esu bent siek tiek laiminga...

filmu apie meile as neziuriu...manoji nenusisekus, tai i kitu meiles ziuret negaliu...

Vestuke- su šventėmis
Taip, ji teisi.
Man net toli žiūrėt nereikia- kaimynas va gi po širdies operacijos pakliuvo į tuos 2% "laimingųjų" kurie, po operacijos tokios ištinka insultas.
Taipogi, dar pakliuvo turbūt į dar mažesnį procentą tų, kurie po paralyžiaus nebevaikščios niekada.
Nors daryta buvo viskas, nuo fizioterapijos kasdieninės iki spec. įrangos ir t.t.
Sėdi sau invalido vežimėlį visą dieną.
Aišku, gerai, kai tokia sistema- gauna pilną nemokama pagalbą- nuo įvairios įrangos namuose, iki slaugos tris kartus per dieną. Palengvina kaimynei gyvenimą ir daug.
Ir kelis kartus, galvojau, B savo sakiau... Va bl..

Taip, kad tas lyšnas šeris huijnia, aš tą žinau.
Viską aš žinau.
Bet tai ką nors keičia?
Nekeičia.
Dar labiau savim šlykštėtis imu, kad taip, turiu daug, bet vistiek viskas blogai, viskas ne taip.

Dėl šerių labiau susinervinau, ne dėl to, kad lyšnas bus namie, bet kad mažai astmos nekeltų.
Nors šunys, kiek stebejau, jai nekelia dusulio. Ir pas drauge virš savaites buvo ir nieko, ir kaime...
O šitą atsivežus po keliu valandų ėmė dust.
Va tas iškart ir "užmušė" viską, sukėlė nesveiką nerimą..
Kitą dieną išprausiau aš jį, nes tarp kačių buvęs buvo, o jom maža nuo mažens alergiška.
Tai lyg tą dieną nieko, nors ir dūko, ir glostė, voliojos..

Iš kitos pusės, jai Nžn kada ir nuo ko būna užeina.
Nedažnai, bet būna.
Būna, kad žvengia, žvengia ir ima dust.
Va vakar vėl.
Ir Nžn ar nuo to nesusvietno žvengimo, ar nuo šuns, ar nuo abiejų.

Aj kažkaip liūdna.. Ir kad kitiem daugggg blogiau, ta mintis neramina, į šikna neįspiria...

Kriste- žinoma, kad nedarau visko, kas įmanoma, kad būčiau laiminga.nes tiesiog arba valios tam neturiu, arba nzn ką daryt, kad laiminga būčiau.
Būna, puolu ten ir šen... Ir vistiek šikna...

ar priimsite naujoke i savo liudnaji bureli?

seniai jau paskaitydavau jusu tema, bet tik kazkaip nesirizdavau kisti savo trigrasio.. va isgeriau truputuka, sakykim, kad ant drasos ir nusprendziau tokia grazia proga prisijungti

junkis as ir nauja esu....

pasipasakok kanors

Aš irgi noriu prisijungti.

o bijai, kad rytojus neisaus? ko cia bijoti? taigi taip faina butu

to tau ir linkiu, kad viena diena tai pajustim visgi kaledos, stebuklu metas, zek gal ir nueis mano zodziai pagaliau jam i ausi


buna, buna, tikrai buna, tik reikia ta matyti, reikia moketi tuo dziaugtis. as pvz. siai dienai turiu beveik viska (iki pilno komplekto dar kaiko truksta ) apie ka visa gyvenima svajojau, bet dziaugtis tuo nemoku balto nematau, matau tik juoda, tik ta maza trukumeli bet tai cia mano beda, tai nereiskia, kad kitas, butamas mano padetyje nebutu ir nuosirdziai nesidziaugtu tuo.... jauciu, kad jeigu tas mano komplektas ir butu pilnas, vistiek as buciau nelaiminga rasciau koki nors kita juoduli butinai

Kai kelios naujokės, ne taip baisu.

ka cia bepripasakosi. sventes. svenciu vadinasi as gal kokia trauma vaikystej apturejau, nesuprantu, nu nekenciu svenciu neispasakytai. anei jokiu. bet siemet kaip gera. sedziu sau viena. nereikia pries nieka vaidinti. sypsotis. apsimetineti. neivienos dovanos nepirkau, nei vienos negavau nereikia eiti i kamputi, kad nusibliauti. jega

Man šventės, kai pakankamai geros savijautos laikotarpis, patinka. Dabar toks ir yra. Patinka pirkti dovanas, patinka gauti.Labiau patinka dovanoti negu gauti pačiai.

super super tokios sventes
as pakuciavojau su ex, su tevais, o poto viena...dovanu gavau, baisiai dziaugiuos jomis....bet tikrai neispasakytai gera nematyt tu apsimestiniu sypsenu, netikro rupescio...
Papildyta:
man nebuna blogai kasdiena...buna ir gerai, bet kad as laiminga tikrai nepasakyciau..tiesiog gyvenu, darau, ka reikia, sypsaus, nes reikia, bendrauju, nes reikia....bet visada uzplaukia juodu dienu...dabar kokios 2-3d per savaie, kada nieko nenoriu, tik miegot, verkt ir sielotis del savo savijautos....visada mintys tokios pat, problemos tokios pat...kai uzeina geros dienos, tu minciu del kuriu man buna blogai, emociju, nieko as nepamenu....net zodziais negaliu apibudint del to anadien verkiau ir kentejau....atrodo, kad viskas turetu but gerai, bet kazkoks kirminas vistiek eda, kad nera...tik kas, negaliu pasakyt...kol neuzeina blogos dienos...tada aiskiai suprantu, kodel man blogai, kodel as nelaiminga, kas del to kaltas ir kokios isietys......bet kodel, ta suprantu tik tada, kai blogai??? ar jum tai buna?

o as praktiska, tai man nepatinka nei gauti nei dovanoti. nes gauni dazniausia nesamone, kurios tau nereikia, o kad isrinkti kitiems gera dovana, kuri tikrai nuosirdziai nudziugintu irgi misija neimanoma


na su tevais, su seima gal ir nieko tos sventes, bet mane erzina tas ireminimas i remus, tie standartai, va butent ta diena prasom vaziuoti ten ir elgtis buten taip kaip yra nustatyta kazkokiose nerasytose taisyklese

o kodel su ex kucios? del vaiku?

ne, man taip nebuna. man gal kaip tik atvirksciai. as kaip tik ramioj busenoj suprantu kodel man blogai ir kas man blogai ir kokios iseitys yra, ar jokiu iseiciu nera. va kai man lb blogai, tai tada jau kazkokia vidine isterija, kai su savim nebesusikalbu. tada zinau ko noriu, bet nedasunta, kad tai kaip ir neimanoma, kad gal cia net ir nera ko isterikuoti, na ir pan.
as tai bliaunu kiekviena diena. bet ir syprausi kiekviena diena. tiesiog kai mano smegenine uzimta kazkuom, tada as laiminga, sugebu megautis tuo kas mane dziugina, bet va, kai lieku viena, tai beda...

pries pat sventes issiskyrem, bet dar neapsiprate su ta mintim, o ir kitiem nenorejom to sakyt ir rodyt....ir siaip jis prase kuciavot kartu...vaiku ner...

matai kaip visiem skirtingai...kodel tau nepatinka but vienai? bent jau sugbi megautis ir dziaugtis kazkuok.. o bliovimas kasdiena turetu sekint. ne? as viena diena gerai nubliovus jauciuos kaip issunkta, atrodo net fiziskai skauda...

anksciau turejau tokia durna mada, kai man blogai, neturedavau kur energijos isliet, labai patikdavo dauzyt rankas i siena...krumpliai, pirstai kentedavo....luziu, traumu budavo...kazkaip savaie praejo ta mada....bet yra kita, panasi...megstu trenkt ranka i duru stakta per riesa...pora luziu, nuolat melynes ir istinusi ranka...is kur tas noras kelt ranka pries save nesuprantu....mirt tai nenoriu...gyvent noriu...