Mes šeštadienį pajudėsim link Lietuvos, o man nekyla rankos nei krautis, nei visokių sausainių ar bandelių kept, nei dovanų pakuot...

Vis atidėlioju, ai, ryt dar visa diena, spėsiu
Noriu važiuot, bet kartu taip širdelę skauda... Nuvažiuosiu, o ten nebėr mylimiausių žmonių. Kai čia, toli, prisiminimuose jie dar lyg gyvena, atrodo nuvažiuosiu ir rasiu močiutę sėdinčią fotely. O nieks nebesėdi...

Aš turėjau idealią šeimą, seneliai tą šeimą tokią darė. Kiek meilės ir rūpesčio. Kaip eglutę papuošdavo, kokias kūčias paruošdavo... Man šeimos susėdimas prie stalo, visiems kartu visuomet patiko. Net paauglei. Ir čia Vokietijoj kūčiavojom su vyru ir vaikais. Ir eglutė, ir patiekalai... Bet. Ai