QUOTE(ragnez @ 2007 10 03, 10:44)
chia kaip mano vyras sako - menas yra suorganizuoti taip, kad tai ka reikia, vaikai darytu su noru. ty., kad patys noretu tvarkytis ir tt. kitaip tariant, kad tas "reikejimas", "pareiga" butu ne ish virshaus nuleista "prievole", o vidinis "noras"

Aš skaičiau vienoj mano mėgstamoj knygoj apie tai...Pabandysiu savo žodžiais...Kaip mums suaugusiems lengviau, geriau, mieliau ir .t.t daryti tuos darbus, kurie yra laikomi pareiga, t.y. tuo, ką reikia padaryti?...Reiktų sustot ir pagalvoti, o kam reikia, tas "reikia" dažnai traktuojamas, kaip veiksmas pats savaime, bet juk bet koks darbas dažniausiai yra pagalba, ji skirta kažkam, aš - mama, esu laiminga, džiaugsminga, šypsausi, kai kas nors man padeda, vaikai nori mylėti, jei jiems padėti parodyti, paaiškinti, padaryti tą patį jų atžvilgiu, kad tai, ką jie daro kaip "reikia" yra dėmesys savo artimiems mylimiems žmonėms, mamai gera, kai jai padeda sutvarkyti žaislus, kaip gera mamai, kai padeda ir tėtis ir atvirkščiai, vaikams patiktų suteikti tokį malonumą, jie gali atrasti tokią - pagalbos meilės kalbą. (juk jie dovanoja gėlytes ir kaštonus, apsikabina ir bučiuoja, o jei parodyt, kad darbas - pagalba irgi yra meilės kalba...)
Knyga: Ross Campbell "Kaip mylėti savo vaiką"