Pozityvus mąstymas

Labukas

Kaip faina , kad atsirado tokia temelė Dabar bus su kuo pabedrauti... Kažkaip labai mažai info randu apie šį auklėjimą O kiek žinau tai tiek stengiames taikyti... Tik va su tėčiu kartais nesutariam... Sunku kažkaip persiorentuoti, kai patys buvome auklėjami diržiuku
Tai jeigu neapsunkinčiau - labai ir aš norėčiau iš tavęs gauti info kokią turi lietuviškai. Ačiū labai labai

P.S. O šita knyga kur išgyrėte - ją galima nusipirkti lietuvių kalba ? Ir gal žinote kur ?

Atsiusiu kai nuskanuosiu. Ten visai ne daug, kai lankiau kursus gavau siek tiek info. O knygu pilni knyginai, tikrai yra ir ne tokiu, ir kitokiu yra...

Del MB tai nors sunkiai, bet po ciu ciut jis irgi jau perpranta ta bendravimo modeli, stengesi, nors kartais ir pasako kokia nesamone

liudiausia, kad iki db labai daug zmoniu mano, kad tradicinis auklejimas yra gerai, o mes tipo tik gadinam vaika...

Va čia tai blogiau... Pas mus tai vyro tėvai nesupranta labiausia... Galvoja, kad marti jau visai nušoko nuo proto... Ai, bet jau kažkaip pripratau ir stengiuosi nekreipti dėmesio Jie tai tokios nuomonės, kad berniuką reikia labai grieštai auklėti - pasak jų jam nereikia nei tiek meilės, nei aplamai bendravimo... Šioje vietoje geriau jau patylėsiu... Džiaugiuosi, kad matomės labai retai - mažiau nesamonių visokių būna
O dėl knygos klausiu todėl, kad manau vis tik gal daugiau žinote... Tai tiesiog noriu patarimo kurią verta skaityti, kuri naudinga...

Nataliuke, o kokius kursus lankei?

Aš tai matau, kad su gyrimais toli vis tiek neueisi - po to pasidaro tai toks netikras pinigas, jei už kiekvieną smulkmeną giri.

O su amžiaus tarpsniais tai ir iš viso vargas. Savo merginai, jei noriu, kad ką nors padarytų, turiu sakyti priešingai... Pvz., aktualiausia tema. Ji apreiškia: "Noriu sysių". Ir stovi, žaidžia, krapštosi... Tada aš ramiai ir dalykiškai klausiu: "Tai sisiosi į kelnes?" O čia jos visa priešgyna užsidega ir šaukia "NE, eisiu į tualetą!" ir tada bėga kur reikia. O jei pasakau oi, tai bėk ant puoduko - praktiškai žlugęs reikalas... Štai tau ir pozityvus auklėjimas... Aišku, po to, kai padaro į puoduką, tai jau ir pati visaip save giria, kokia ji šaunuolė, į kelnes nesiusioja, ji didelė, tik mažiukai į kelnes daro...

Man tai labiausiai yra įstrigę štai kas:
Kai vaikas meluoja reikia sakyti - Kodėl nepasakai man teisybės?, o ne - Kodėl man meluoji? Arba - Pasakyk man teisybę; vietoj - Nemeluok man.
Šiaip kaip sakiau stengiuosi ir aš, tik nevisada išeina
O kaip su bausmėm??? Aš tai statau į kampą (tiek minučių kiek vaikui amžiaus), po to pasišnekam susitaikom ir t.t. O kuo jūs vadovaujatės?

Dėl melų, tai aš laikausi nuomonės, kad vaikas meluoti gali tik nuo to amžiaus, kai pradeda mąstyti gana abstrakčiai. Todėl savo vaikams niekada nesakiau, kad jie meluoja. Ir kai akivaizdžiai sakydavo ne tai, ką pvz. darė, nesakydavau, kad meluoja, o sakydavau, kad pasakytų ką iš tiesų darė. Todėl labai įdomu, kad mano penkiametis, kai prispaudžiu pasakyti, ką darė arba kas nutiko su sese, ir matau, kad jam nesinori sakyti, tada jis manęs klausia "Ar sakyti teisybę?". Atsakau "taip" ir tada pasako, kad ir kaip jam nesmagu būtų. Bet po tokio klausimo aš jau nebepykstu - nuoširdumas paperka...
Žodžiu, mūsų žodyne tokio kaltinimo "meluoji" nėra. Ir kaip bebūtų keista, bent jau kol kas man vaikai nemeluoja... Ir mane truputį erzina, kad močiutė jei tik kas, tuoj sako "meluoji". Tada kažkoks nepasitikėjimas gaunasi - vaikas pamažu išmoksta ką reiškia meluoti ir taip pat išmoksta meluoti... Iš tiesų meluoti...

Bausmių - tokio tipo kad statyčiau į kampą - nėra. Daugiausiai arba aprėkiu arba išskirstau į savo kambarius. Arba padarau ir tą ir tą. Pasakau, kad kai jau galės žaisti kartu, gali vėl išeiti. Neduodu jokio laiko. Veikia kol kas gana nuostabiai. Pabūna, nurimsta ir kuris nors išslenka iš kambario ir sako "Mama, aš jau einu žaisti".

Aišku, turim ir kitų rūpesčių ir problemų - mano mergelė rėkia visa gerkle, klykia dėl bet ko, dažniausiai tada irgi išnešu į kitą kambarį ir sakau, kad galės ateiti, kai jau galės kalbėtis. Bet tokių metodų negalima taikyti vaikams, kurie dar nesuvokia laiko (buvo - bus) ir nesuvokia savęs kaip atskiro asmens (nesako aš apie save).

Kadangi pas mane jau du, tai kartais įvedu lenktynių principą "Kas pirmas į vonią nubėgs?". Tai padeda nukreipti dėmesį nuo "nenoriu miego".

Čia yra gerų patarimų apie pozityvų auklėjimą: http://www.positiveparenting.com/

1. Aš lankiau, vadinamą "Mamų mokyklėlę", ten aukščiau nuorodą buvau į tą temą davusi.

2. Vien gyrimai ne padės, čia faktas, bet turi būti sistema, vertingiausią ne girti, o nuoširdžiai pastebėti vaiko gerą elgesi, atkreipti savo dėmesį į tai, kad pats gražiai ramiai žaidžia, padekoti, kad ne kalbėjo tuo metu, kai aš kalbėjau telefonu, kad ne pertraukė mano ir tečio pokalbio, paklausti ką vaikas veikia kai jis susidomėjęs tyliai žaidžia (o ne vaikščioti ant pirštų galų, kad ne atkrepti į save dėmesį).

Tokie pastebėjimai skatina vaiką kartuoti tinkamą (mūsų akimis žiūrint) elgseną.

3. Klausimai turintis potekstę "Ar sisiosi į kelnes?" sukelia vaikui kaltės jausmą, kad jis kažką daro ne gerai, piktį ir t.t. Žodžiu knygoje gerai aiškina apie jausmus ir kitus dalikus. Autorius rašo, kad veikui reikia sakyti (prašyti) tiesiai šviesiai - "Prašau, nueik į toletą". Aišku jei vaikas pratęs girdėti kitaip, gal iš karto ir ne suveiks.

Šiaip man visi patarimai pravertė, ir labai padeda bendraujant su vaiku, o jei nieks ne padeda, pvz.,

Mums niekaip nesiseka nueiti miegoti be diskusijų, ir tos sistemos - prašymas, supratymas, apdovanojimas, pozitivus paliepimas, time outas (kas skaitė knygą žino apie ką čia). tai aš nustojau guldyti vaiką per "prievartą", db pailsim pusvalanduką - valandą ir žaidžia sau toliau, su sąlyga, kad mama dirba, o vaikas tuo metu žaidžia (valandą pvz.).

Šiaip jei naiduojat praktikoja bausmes tai jau ne pozityvus auklėjimas. O išnešymas vaiko į kambarį (time outas) be žingsnių - prašymas, supratymas, apdovanojimas, pozitivus paliepimas, time outas(išnešymas į kambarį) yra lygu bausmei.
Taip, kad neišstudijavus visos sistemos, o žinant tik smulkmenas, sunku ne daryti klaidų.

Nataliuke, patašyk kokio amžiaus tavo vaikutis Ir dar panašu į tai, kad jis vienintelis. Su vienu vaiku nesunku ir sistemas taikyti, ir diskutuoti Be abejo, didelės sėkmės ir tolimesniame auklėjime.

Buvau, paskaitinėjau. Adlerinės krypties auklėjimas irgi ne be priekaštų, ypač kai siūloma auklėti jau naujagimį

Taip vienintėlis, vaikinukas 3,7 metų...

Aš ir ne sakiau, kad lengva, man su 1 sunku, o su 3 net neįsivaizduoju t.sakant.

Bet yra taip ir ne kitaip, o kaip mes auklėjam mūsų vaikučius čia jau kiekvieno reikalas.

Ši tema apie pozityvų auklėjimą, atidarytą tam, kad mamos praktikuojančios galėtų pasidalinti patirtimi, o ne kritikuoti ar garbinti ši ar kitą auklėjimo metodą, skaičioti viena kitos vaikus ir jų amžių...
Tikiuosi atsiras ir daugiau mamičių, reik turbūt numest nuorodą ten bei šian, kad srautą pritraukti.

Nelankiau nei pamokėlių, nei knygos dar skaičiau, nors turiu atsišvietusi "Vaikai kilę iš dangaus", vis laiko neturiu . bet taip pat savo klykiančią mergaitę išnešu į kitą kambarį ir pasakau, kad gali ateiti, kai nusiramis...Bet va, dabar išsigandau po raidelės komentaro "Bet tokių metodų negalima taikyti vaikams, kurie dar nesuvokia laiko (buvo - bus) ir nesuvokia savęs kaip atskiro asmens (nesako aš apie save)." Gal žinote nuo kada galima taikyti šį metodą?
Ir dar turiu knygą "laimingi vaikai - iššūkis tėvams". gal kas skaitėte? Kaip vertintumėte ?

O šiaip ačiū už šią temą . Tikrai labai aktualu...

Labai džiugu, kad atsiranda vis daugiau norinčių diskutuoti,

Dėl amžiaus net ir ne žinau nuo kada tiksliai galima tai daryti... Man tokių priemonių prireikė gal prieš metus, o pradėjau taikyti prieš porą mėn., anksčiau jei vaikui užeidavo isterijos priepoliai, tiesiog ne lisdavau prie jo, lesdavai išsiverkt.

Tų knygų yra ir dar daugiau, gaila, kad dar ne teko man jų perskaityt, db busiu laisvesnė tai planoju tai padaryti.

Toji citata yra iš seminaro "Pozityvi tėvystė", kurį vedė Silva Striunga, Vilniaus Psichologinės pedagoginės tarnybos psichologė ekspertė. Iki to laiko reikia būti kartu su vaiku kol jis rėkia. Nes iki tol, kol aiškiai suvokia savo atskirumą (tas gali būti tik apie trečiuosius metus, bet gali būti ir anksčiau, tai priklauso nuo vaiko raidos), vaikas negali būti paliktas vienas su savo emocijom.

Knygą "Iššūkis tėvams" skaičiau ir esu (teatleidžia man Nataliukė) labai kritiška jos atžvilgiu. Knyga rašyta seniai, yra tikrai nemažai dalykų, į kuriuos šiuolaikinė adlerinė psichologija jau žiūri kitaip. Bet tiesa ta, kad senas knygas versti pigiau, be to, čia juk klasika, nesvarbu, kad pasenusi

Jau vien pavadinimas ko vertas - pabandykit padaryti laimingu kitą žmogų, o ypač jei jis to nenori