Pozityvus mąstymas

[quote=Tomy,2007 09 21, 15:47]Ar priimsit į gretas diskusijoms

Mano Kasparui 2, dienas jis leidžia su močiute, nes ši jį prižiūri. Dabar 2 savaites aš turiu atostogų, tad bendrauju visas dienas su juo. Peržengus dvejų metukų slenksčiuką pradėjo jaustis du dalykiukai: kaip nori turi gauti (/negali/nesuvokia/nemoka palaukti) ir labai labai reikia mamos. Mano vaikas manau yra savarankiškas, ne rankinukas, moka užsiimti ir susidomėti žaislais ir pan. bet pastaruoju metu vis dažniau lenda "ožiukai" ir vis labiau reikia mamos.

Dažniausiai kaip jis užsinori kažko ir negauna ir pradeda rėkti, tai aš jį išvedu į kitą kambarį, ir pasakau, kad mes su tėčiuku būsime netoli, kai nusiraminsi gali ateiti. Jis labai verkia, truputuką pabūna ir ateina, tada visada mane (arba tėtį) apsikabina ir nustoja verkęs. Taip praktikuojame jau senokai (nuo tada kai pabendravau su Nyka ), dabar pastebėjau, kad kai prasideda isterija, aš jam griežtu tonu pasakau, kad jis išeitų į kitą kambarį, o jis aiškiai supranta, kad nenori ir dar labiau verkia. Aš padedu jam nueiti ir paverkęs jis sugrįžta apsikabinti ir pasimyluoti su manim. Bet šiaip dabar pagalvoju, kad jis dar mažas šiaip, gal blogai, kad jį išvedu? Gal jis dar nesupranta? Patikrinti negaliu. Kaip Jums iš šono atrodo?

O dar žinot, man rodos (mano atveju bent jau) kad svarbiausias pozityvumo mokymas/rodymas/taikymas yra darbas su savimi, o ne su vaiko ožiais. Aš labai stengiuosi, bet esu iš tų žmonių, kuriuos labai veikia aplinka, tad man asmeniškai labai reikia daug dirbti su savimi. Bet aš labai stengiuosi, daug skaitau ir man po truputuką manau gaunasi.

Beje, dabar skaitau Christopher Green knygą "Mažylio sutramdymas" ir man visai neblogai skaitosi ir visai priimtina.

Niu va kaip dėjau kalbos

Skaitau ir netikiu , atrodo kad mano vaika nupasakojai ir as bandau aukleti taip kaip tu. Bet manau kad dar maziukas jis nors kitose situacijose oi koks didelis ir protingas ,jam dar tik 1m.10m

Vaikai yra tėvų bandomieji triušiai- gi niekur nemoko, kaip juos auklėti...

Sveikos bendramintes Ir as ne per seniausiai pradejau dometis tuo paciu todel pabandysiu isijungt i jusu rata

1. Gaila bet pas mus ne vienos rekomenduotos knygos negaliu rast Ir internetiniai knygynai neturi. Jei kas pastebesit praneskit.
2. MB labai pritaria Visada isiklauso ir pats domisi.
3. Tai joooo....aplink visi tik ir sako kad lepinam vaika Pakomentuosiu kas yra lepinimas ir galima bus atsikirst aplinkiniams (aisku jeigu jie tik nori ka nors kita isgirst):"Vaikai islempa ne tada, kai gauna tai, ko uzsigeidzia,o tada, kai igyja galios rodydami pykti, kuriuo stengiasi issireikalauti to, ko nori, ir ima manipuliuoti kitais."

Ejimas i tualeta yra naturalus fiziologinis reiskinys kurio girti nereiketu. Gal kiek pradzioje su ne per didelia dziaugsmo israiska galima pagirt bet atsargiai. Tikriausiai vaikutis yra gaves marias liaupsiu siuo klausimu ir dabar jauciasi vos ne didvyre kai atlieka ta reikala
Kazkuri teisingai rase kad turi buti naturalus dziaugsmas vaiku...



1. Geras patarimas. Aciu.
2. Irgi aciu nes pasidare aiskiau. Musu mazius dar tikrai per mazas o kartais taip pabausdavau

Ne per seniausiai skaiciau straipsni apie vaiku auklejima kuris labai padejo daug ka suvokt ir atrodo i vaika kitaip ziuriu ir suprast ji lengviau. Palengvejo kai suzinojau kad reikia leist vaikui reiks jausmus ir neslopinti jo noru.....na gal kad reikia tai zinojau bet va nelabai zinojau kaip i tai reaguot. Dabar viskas daug paprasciau. Va aplinkiniai tada ir galvoja kad mes baisiai lepinam savo vaikus o esmes ir nezino

o ka tai reishkia?
klausiu ne tam, kad pasikabinechiau prie zhodzhiu.

Matai, tas natūralus reiškinys ilgą laiką buvo slopintas sauskelnių, taigi ilgai užtruko, kol vėl išmoko natūraliai tai daryti. Teko skirti tam dėmesio. Manau, kad mes pakankamai sėkmingai tą krizę įveikėm, o jau dabar ir nebeaktualu tai, ką dar taip neseniai rašiau, jau nebereikia nei savęs girti, nei mamos priešingo teiginio laukti, sakyčiau pagaliau (beveik per metus) tai tapo natūraliu reiškiniu. Taigi. O dabar skaitau apie potty training ir suprantu, kad sauskelnės labai blogai


Žinai, mes pvz., sakydavom vyriausiajam, kai jam buvo pusantrų, kad jis nusiminęs dėl to, kad reikia sėdėti kėdutėje. Ir jis pats po to nerėkdavo, o sakydavo, kad nusiminęs. Ir apie pyktį. O vieną kartą jis mane yra pribloškęs savo įžvalgumu - kai aš apsiverkiau, jis atėjo prie manęs, apsikabino ir pasakė tiesai - kad man neviltis. Jis mane suprato puikiai ir įvardijo tiksliai, kaip aš pati nebūčiau įvardijus... Tik mūsų močiutę tai sukrėsdavo - kai dvimetis sako "aš pykstu" arba "aš nusiminiau", "man labai liūdna". Ji mus barė - kaip taip galima leisti, kad mes taip kalbėtume ir kaip gali dvimetis tokius jausmus jausti (!!!)

Po to darbai, rūpesčiai, ir kažkaip nustojom kalbėti apie jausmus, tik dabar iš naujo atrandam. Daug lengviau, kai vaikas pats įvardija ką jaučia, arba tu jam įvardiji, tada jis jaučiasi suprastas ir net patys baisiausi jausmai (neapykanta broliui, noras jam ką blogo padaryti) nebekelia baimės vaikui, nes tėvai neišsigąsta jų, o supranta. Tai lyg ir garą nuleidžia

Aš savo mergelei sakau "Tu labai myli savo brolį, bet ir pyksti, kad jis daugiau būna pas mamą" o ji man džiaugsmingai pritaria "TAAIIP". Ir jau švelniau brolį myluoja. Ne tik jausmų, bet ir jausmų prieštaringumo pripažinimas yra svarbu (Čia iš Ginioto knygos, kuriuo Mazliš ir Faberline remiasi )

Dėl norų irgi tos dvi moteriškės rašo - negali uždrausti norėti. Gali parvirtinti jo norą "Norėčiau naujos mašinytės" gali paversti "Tu norėtum turėti visą garažą mašinyčių" ir tai sumažins įtampą... Nebūtina tenkinti norų, bet nereikia logiškai įrodintėti, kad norėti nereikėtų

zhinau

priesh pora savaichiu, kai ish darzhelio vezhiau vyresneli i bureli, jis atrode be nuotaikos, pavarges. pasakiau: "man atrodai pavarges, ar tikrai nori i mokyklele?", o jis man: "ash truputi pavarges, truputi pykstu, bet i mokyklele noriu" ir pasishokinedamas nuleke i troleibusa

o shtai vidurineliui tokios kalbos nepatinka, arba ash "nepataikau i tona". kai jam sakau, pvz., "man atrodo, kad pyksti, nes...", jis man liepia uzhsichiaupti ar puola mushtis.
mastau, gal pasiulyti jam nupieshti, kaip jis jauchiasi?

beje, knygos "how to talk to kids..." gale yra pasiulymas isigyti knygoje aprashytu igudzhiu mokymo(si) paketa ir mokytis savarankishkai ar susiorganizuoti tevu grupe. ka tu i tai?

Dėl grupės - aš labai mielai. Kaip visada - patalpos yra, jei nedidelei grupei, tai ir vakarais. Tik įdomu kiek naudingas tas paketas...

Gal nepataikai? O gal jam nepatinka "nes..." dalis? Gal užtektų "man atrodo, kad tu pyksti"? Man iš tiesų dažnai atrodo, kad mes per daug šnekam... O gal jo jausmai dvilypiai ir jis pyksta dėl to dvilypumo, kad tik pusę atspėji? Aš atsinešiu Ginioto knygas į mamų klubą, galėsi pavartyti.

O tavo vidurinėlis mėgsta piešti? Nes mano mergina tai nelabai. Kelis kartus kai įsiklykė, tai įbrukau pieštuką ir sakiau "Piešk, ką jauti" tai ji rėkia, kad nenori... Bet paskui nupiešia, piešimas reikalauja pastangų, tai ir rėkti nustoja. Vieną kartą kai nupiešė (ne namuose), paklausiau ar nori pasiimti namo piešinį, atsakė, kad daugiau nenori to pykčio matyti. Bet vis tiek gaunasi toks kaip ir brukimas...

Šiaip tai apie jausmus labai geros knygelės yra Jausmai ir kitos dvi knygelės iš šios serijos. Gal būtų įdomu jas paskaityti, sužinoti kokie gi tie jausmai būna?

Man atrodo dažnai yra slopinami ne tik jausmai, bet ir vaikų norai - būti savimi, elgtis taip kaip jie to nori, nes normos tam prieštarauja, rengtis taip kaip jiems šauna, nes ką žmonės pasakys, noras būti savarankiškiems, nes mes neturim kada laukti kol jie krapštosi ir mokosi iš savo pačių klaidų...

PVZ. Šiandien mano vaikas yra drakonas, vakar buvo liūtas, o pavasary vienu momentu po zoo sodo buvo ereliu, ir taip per diena gali keistis jo repertuaras kelis kartus, kačiukas, ožiukas, asiliukas.... Sako "įpilk man į lekštutę pieno aš gersiu", įpilu, o jis pasistato ant grindu ir laka Na nieko ne dariau, tik biški susinėrvinau, bet pagavau save, kad tai mane nervina ir čia mano problema, ne vaiko. Jis labai įsijaučia į rolę, gatvėj į pasisveikinimą gali pasakyti "rrrr", nes jis tuo metu būna liutas... Bendraamžių forume paklausiau, ar kitom mamom ir jų vaikams taip yra, beveik visos sakė, kad taip...viena mama rašė, kad buvo pas gydytoją konsultacijoje sakė tai būdinga šitam amžiuj, to slopinti ne galima...

O kiek yra tokių kreivų žvilgsnių, kurie nesupranta kas čia vaikui pasidarė ir mama nieko nesako, nes jų pačių vaikai eina įsikybę į ranką ir nieko neišsyskiria iš kitų, nes būti kitokiu yra ne gerai.... Kiek tenka girdėti "nelisk išsipurvinsi..., nebėgiok nukrysi..., stovėk ramiai (prie kasos kaip vaikui ten ramiai išstovėt jai eilės kilometrinės)", o ypač man patinka "elkis gražiai" kas tas gražiai kaip vaikui suprast , turbūt tai - nesimaivik, ne kalbėk nesamonių, neišdykauk, na kiekvienam savo normos...

Argi čia ne slopinimas... Nuo pat mažu dienu vaikai programuojami nesėkmei, kraupu...
O kita medalio pusė irgi yra, bet čia jau kita tema. Kai vaikas pajunta tą laisvę, kaip tada? kai jis jau be stabdžių varo ir ne gali sustot... Pavyksta tai sustabdyt ne visą laiką, nes reik gelėžinių nervų ir juodo darbo su savimi...

Kaip išmokti visą laiką mastyti pozityviai jei tavo paties auklėjimo modelis yra kitoks, jei gyveni surugelių apsuptyję... Manau dar ne vienas 10metis praėis kol LT atsiras dauguma pozityviai mastančių...O kol kas mes galim tik stengtis pakeisti save, parodyti savo vaikams kaip yra geriau, jie tai perduos savo vaikams ir gal būt 3 kartą bus daugiau mažiau pozityvi...

taip, man tai sunku. ash dazhnai zhinau, kaip nenorechiau daryti - bet nezhinau, kaip norechiau. todel, galiausiai, ypach kai bunu pavargusi, pasielgiu "kaip visada"., t.y., kaip su manimi elgdavosi mano tevai. manau, svarbiausia tiketi, kad pagrindine kryptis teisinga, ir atleisti sau "nuodemes"

Turiu omeny tai kad nereikia kratytis neigiamu emociju. Jos yra naturali ir svarbi vaiko vystymosi dalis. Anksciau vaikai buvo mokomi slopinti savo emocijas. Gedydami nusiminusius vaikus slopiname gyvenimo aistra ir palauziame ju valia. Kai vaikai isklausomi, kai paisoma ju jausmu, stipreja ju asmenybe. Ismoke reiksti ir jausti jausmus vaikai lengviau islieja neigiamas emocijas nedemonstruodami ju viesai. Visi sugebejimai kurie zmogui padeda ka nors pasiekti gyvenime kyla is mokejimo jausti ir islieti neigiamas emocijas. Dauguma zmoniu, kuriems nesiseka gyventi, negirdi savo jausmu, sprendzia vadovaudamiesi neigiamomis emocijomis arba ju poziuris i gyvenima yra neigiamas.
O kas licia vaiko noru slopinima tai galiu pasakyti kad tevai klaidingai mano kad jei vaikas daug nori tai jis per daug islepintas o leidimas daug noreti pavers vaika inoringu ir sunkiai suvaldomu. Taciau draudziant is vaiko atimama proga issiaiskinti ir issiugdyti asmenybe, stiliu, atrasti gyvenimo krypti. Pozityviai auklejant vaikams leidziama tureti savo noru ir pageidavimu bet paskutini zodi visada taria tevai. Jeigu tevai rodo vaikams pakankamai meiles ir padeda mokytis valdyti jausmus, tai gave leidima daug noreti vaikai netaps inoringi ir savanaudziai.
5 svarbiausi principai:
1. Vaikas gali buti kitoks nei visi.
2. Vaikas gali klysti.
3. Vaikas gali rodyti neigiamas emocijas.
4. Vaikas gali daug noreti.
5. Vaikas gali priestarauti, nepamirsdamas, kad tetis ir mama yra seimininkai.
Vaje kiek man dar reikia mokytis

Kas yra laime
http://www.skrynia.l...w...le&sid=1313