Savu laiku ir man jis buvo labai aktualus, gal net ir per anksti pradėjau galvą sukti nuo kada čia leisiu ar neleisiu, kur leisiu, su kuo ir pan. O laikas bėgo ir viskas susidėliojo taip kaip turėjo būti.
Manau šiam klausimui vieno atsakymo niekada ir niekas neras. Kiekvienas iš mūsų renkamės sau tinkamiausią variantą ir ne nuo to kelių metukų savo vaiką tėvai išleido į darželį (o gal visai neleido ir lavino namie) priklauso tėvų meilė savo vaikui, jų rūpestis, artumas ir net lavinimo klausimai... Aš nemanau, kad tėveliai leidžiantys vaikus (net ir palyginti mažus) į darželius yra nemylintys, mažiau rūpestingi ir savanaudžiai??? Nemanau

Gimus pirmajam mano vaikui (sužinojome apie negalią, iš karto suvokėme, kad "kitoks" vaikutis reikalaus kitokio dėmesio) nė nedvejodama padėjau savo diplomus, užmiršau karjerą ir atsidaviau vaiko lavinimui, priežiūrai, savarankiškumo ugdymui bet bėgant laikui suvokiau - taip mama ir jos rūpestis, jos darbas labai svarbus, deja ne viską gali padaryti tik mama... Pradėjome samdyti specialistus, bendradarbiauti su daugybe puikių savo srities žinovų - pasiekimai stulbinami - viena kaži ar bučiau to pasiekusi


1)Vaiko bendravimas su savo bendraamžiais (tai naudinga visiems vaikams be išimties - formuojasi komunikacija, derybų, kompromiso siekimo įgūdžiai)
2)Vaiko dienotvarkės įvedimas (taip, tas pasiekiama ir ugdant vaiką namuose, bet pabrėžiu MŪSŲ ATVEJU, darželis buvo nuostabus atradimas kaip lengviau nei lengvai galima įvesti tiesiog elementarią dienotvarkę)
3)Specialistų užsiėmimai (mes radome priimtiną mums variantą su mums reikalingais specialistais - Lietuvoje šiuo klausimu yra puikios sąlygos nes darželių su tikrai puikiai paruoštais specialistais vis daugėja)
4)Savarankiškumo įgūdžiai (didesnėje grupėje vaikų greičiau vystosi noras kopijuoti "gabesnius", t.y. noras daryti viską pačiam - neteigiu, kad to nebūtų išmokta namuose, tik mūsų atveju pasiekimai buvo nuo pirmųjų dienų. ČIA IRGI TIK MŪSŲ PATIRTIS)
5)Spektakliai, užklasinė VIEŠA veikla (nežinau kaip jūsų darželiuose su šitu punktu, tačiau mūsų lankomame - periodiškai vyksta spektakliai (tiek mūsų vaikučiams žiūrėti, tik mūsų vaikučiu vaidinami), atvyksta vaikų klubų renginukų vedėjai, dalyvaujama konkursuose... ir t.t. Žvelgiu į savo vaiką ir stebiuosi - nėra jokios scenos baimės, jokio diskomforto demonstruoti gebėjimus ir net kažkam nepasisekus, nepavykus - auklėtojų palaikymas, pagirimas, nuolatinis paskatinimas, kad kitą kartą pavyks geriau, visiems patiko, tu puikiai pasirodei, skatina vaiko integraciją į visuomenę - jis myli žmones, nes sutinka juos geranoriškus ir palaikančius)
Ėjimo į darželį minusiukai - vyresnėliui liūdnesnės emocijos susiduriant su vaikais, kurie netoleruoja kitokių, nemoka priimti arba paprasčiausiai tiesiog nepastebėti... minimalios patyčios... Bet ir tai mūsų "krikštas", rengimasis tolimesniam gyvenimui (mūsų laukia mokykla, laukia tolimesnis kelias nežadame slėptis namuose) - mes ruošiame savo vaiką, mokome jį, kad yra visokių žmonių - tu jų visokių sutiksi ir gerų, palaikančių, draugiškų, suprantančių ir piktesnių, pasišaipančių, nesuprantančių. Dėk į širdį gerų žmonių darbus, o kitus tiesiog pamiršk... Taip... Labai gaila, kad yra tėvų, kurie patys nemotyvuoti priimti kitokį ir neišmoko, o neretai net paskatina savo vaikus "skirstyti" į sveikus, ir nesveikus... Žaviuosi tais darželio tėvais, kurie skatina savo vaikus suprasti kitokį - tai irgi darželio pliusas - sveikieji darželio vaikai matydami kitokį išmoksta priimti, neskirstyti, nenusiteikti, padėti - tiesiog būti gerais žmonėmis... Dabar padėtas pamatas - bus pamatas likusiam gyvenimui

Tokia tad mano nuomonė - tiesiog visi tėvai pasirenka savo išeitis, priima savo sprendimus ir kas mes tokie, kad nuspręsti, kieno ir koks sprendimas yra geriausias
