QUOTE(Dieter @ 2014 03 13, 14:41)
Anglų nuo nulio? O kokią kalbą mokykloj mokeis, gal prancūzų ar vokiečių?
Mokiausi vokiečių kalbą (per prievartą iki pasišlykštėjimo) ir rusų kalbą kaip pagrindinę.
Papildyta:
O čia gabalėlis mano rašliavų (na jei įdomu stilius) - dar koreguotinų bet jau truputi į temą

P.S. JEI KĄ LABAI NERVINA PAKLODĖS IR IŠ TIKRŲJŲ NEĮDOMU - ATSIPRAŠAU

BET JUK VISADA YRA GALIMYBĖ TIESIOG NESKAITYTI
- Tau dalinti... švystelėjęs ant stalo kortas tarė Haroldas.
Kortos šmėstelėjo ore ir vos girdimai nuslydo stalo paviršiumi. Pro pusiau atvertas užuolaidas į kambarį dreikėsi ilgi šešėliai. Tolumoje matėsi į mišką besileidžianti saulė.
- Tuoj. Tik nunešiu išplauti lėkštę. tarė Roneta. Ir ilgesingu žvilgsniu palydėjo paskutinį rausvai oranžinį spindulį. Temo.
Iš čiaupo tyliai tekėjo vanduo. Bet tyloje ir sutemose paskendusioje virtuvėje tas tylus šniokštimas priminė sraunią upę. Ir tušti namai iš lėto pildėsi tamsa ir ramybe. Į spintelę virš kriauklės kaktą atrėmusi stovėjo dar visai jaunutė mergina. Po vandens čiurkšle ji laikė nešvarią lėkštę ir užmerkusi akis kažko laukė. Po sūnaus gimimo Roneta labai retai namie būdavo viena. Kartais ji taip pasiilgdavo tylos, to laiko kai viskas buvo kitaip, kad nejučia imdavo ir leisdavo iš pasąmonės kampučių išsikeroti minčiai, kad viskas galėjo būti kitaip... Galbūt tik vienas sprendimas būtų pakeitęs visiškai viską... Ir nors Ronetai buvo gėda prisipažinti, šita mintis kad ir labai retai, bet vis tik aplankydavo.
Jei kas nors būtų teiravęsis apie Ronetą, visi alei vieno būtų pasakę, kad tai be galo stiprus žmogus, nepaisant to kai kurie gyvenimo įvykiai jos jauname veide įrėžė ankstyvas raukšlytes. Dar studijų laikais pratusi greitai perbėgti ir labai nežymiai pabrėžti dailius veido bruožus, dabar ji vis rečiau stebėjo save veidrodyje. Vis dažniau pagaudavo save stebint bereikšmį dangų, arba patyliukais sėdint prie miegančio sūnaus. Tada jai atrodydavo, kad ji tiesiog eilinė mama. Sapne paskendęs Saimanas atrodė kaip eilinis berniukas. Jis liaudavosi siūbavęs į šalis, be perstojo lėkęs, niurzgęs ir gręžęs dantimis. Nurimęs kūnas vos pastebimai kilnodavosi, o ramus kvėpavimas atpalaiduodavo šalia sėdinčios iki begalybės įsitempusios Ronetos raumenis. Ne, ji netapo pesimiste ir nė sekundei nesigailėjo savęs, tik jautėsi pavargusi... Norėjo ramybės... Ne namuose, o savyje. Tiesa išsvajotą ramybę pasiekti buvo labai sunku, kai vos aprimus sąžinės balsui, aplink sušmėžuodavo JIS...
Suskambo telefonas. Roneta padėjo lėkštę atgal į kriauklę, užsuko vandenį ir tik tada atrodytų pabudo iš minčių tranzo. Paėmusi telefono ragelį, pati nustebo iš įpročio netikėtai tyliai sušnibždėjusi:
- Klausau.
- Sveikute mieloji. Jau pasirengusi? kontrastingai garsiai išrėžė emocingas balsas. Tik bėda, teks gerą pusę valandos luktelėti Darijos. Jai, kaip visada, reikalai paskutinę minutę.
- Klausyk, Amelija, gal atidėkim kitam vakarui? vos girdimai pralemeno Roneta.
- Gal baik, ką? Šimtą metų niekur iš namų nebuvai išėjusi. Nepradėkim šitos diskusijos iš naujo. Po 15 minučių busiu pas tave. Lauk.
- Bet aš turiu svečių. Haroldas užsuko. Gal atidėkim kitam kartui, o mes ramiai praleisim vakarą.
- Taip tik smagiau. Jis taip pat gali prisijungti.
Kitame laido gale girdėjosi pypsėjimas. Pakėlusi galvą Roneta išvydo klausiančias Haroldo akis. Jis buvo be galo žavingas vyras. Dailių veido bruožų, vyriško stoto. Šviesūs plaukai vos vos garbanojosi, už akinių slėpėsi gilios mėlynos akys. Kažkas nežmoniškai traukė ir tuo pat metu stumė ją nuo jo. Ir tas dvilypis jausmas ne kartą neleido jai užmigti naktimis.
- Amelija. Teks atidėti mūsų žaidimą kortomis. Ji turi pasiūlymą šiam vakarui, kviečia prisijungti ir tave. Nespėjau nė baigti pokalbio. Ji greitai bus čia. Turiu persirengti. Pabūsi?
Haroldas linktelėjo galvą. Ronetai nueinant jis dar spėjo prisiliesti prie jos rankos, kai prieš pat nosį užsidarė kambario durys.
Roneta nukulniavo į miegamąjį, ant tamsoje skendinčios lovos nusviedė telefoną ir jau tiesė ranką įjungti šviesą, kai staiga nuleidusi rankas švystelėjo ant lovos. Pajutusi minkštus patalus Roneta pasijuto dar labiau pavargusi ir iš tiesų nebenorėjo niekur eiti. Tais retais atvejais, kai jos tėvai pasiimdavo Saimaną paviešėti, ji tenorėdavo gerai išsimiegoti ir nieko neveikti. Galima sakyti, kad ir ji pati jautėsi kitokia.