sveikos
nerasiaiu nes pasakot nebuvo ka...
bet siandien as kaip slapiu maisu trenkta

taigi darbe jau pasibaige sezonas, liko tik naujo spektaklio repeticijos, tai kol ramybe, is dilininkes virtau i dazytoja.... iseina i kiema musu vienas aktorius, (tas kuris sakiau groja taip kad atsiduot galima) su gitara. as jau nuo ryto su teptuku tokias palangeles virs paradinio iejimo dazau, po to balkono tureklu virs ju emaiusi. jis pietaut atejo ten (apacioje prie paradinio pasttom lauko kedes ir stalus vasara, kad butu kur kolektyvui pasedeti) o dabar atsisuka i mane ir pradeda dainuoti. pasimeciau kazkaip, maniau kad gros sau, na zinot atsises, ir taip ziuredamas i nieka dainuos, o jis man tiesiai i akis ziuri, as tik pakeliu akis nuo teptuko, o anas i mane spokso. dainas apie meile dainuoja

pasijauciau kaip serenada man kas dainuotu, taip nejauku... kai pabaigiau dazyti, persirengiau ir nulipau pati zemyn pasiklausyti, tai asistojes prie manes ir dainuoja, paskutine daina isvis tokia, apie aistra... ech, jei tai nebutu tik nuobodziaujancio zmogaus sumanymas pralinksminti kolege, buciau susileidus kapitaliai, net dabar issilydziau

..... turejo mano ex viena labai teigiama privaluma, net mano mama, kuri jo nuosirdziai nekente nuo pat vestuviu dienos, viena diena ji mylejo, nes per jos gimtadieni jai romansus dainavo... pasijauciau tokia vienisa, taip meiles ir to artumo pasiilgau... ech.... koks butu tobulas pasaulis jei tas aktorius butu MAN TAS DAINAS DAINAVES! jis ir siaip grieko vertas, o dar tas sugebejimas puikiai groti gitara ir pianinu... mirstu is gailescio sau