Knygų skaitytojų klubas, 88 laida

Dolitlės šiųmetiniai 'atlaidai' nei kiek nenusileidžia ankstesniesiems metams

Pasidovanojau penktadieni sau Lars Kepler "Smelio zmogu" ir per pora dienu suvartojau ta dovana. Ech, kaip dabar tesinio sulaukti. Si serija man vis idomesne ir idomesne, kiekviena knyga sunku padeti i sali, kol nebaigiu skaityti. Ir kuo daugiau raso apie pati Jona Lina, tuo idomiau. Tikiuosi, kad kitoje knygoje bus isvystita vainiko istorija (kiek suprantu, susijusi su Jono praeitimi).
Zodziu, neblogi detektyvai, rekomenduoju.
Vis galvoju, kad reikia Nesbo duoti dar 1 sansa, nes pirmoji knyga mane paliko abejinga, o jus cia taip ji giriate

Keli atsiliepimai apie perskaitytas knygas

Romualdas Granauskas "Trys vienatvės": labai panašus įspūdis, kaip ir perskaičius "Raudonas ant balto". Savo įspūdžiu - man ji per niūri, 'granauskiškas' stilius man čia kažkaip kliuvo. Antroji Granausko knyga, kuri man visgi nelabai patiko. Matyt ne laiku ir ne vietoje, ne nuo jos reikėjo pradėti savo skaitymo metus ir netgi tiek nedaug laiko prabėgus, kažkaip greit ir lengvai išsitrynė iš atminties

Visai kita kalba apie kitą šio autoriaus knygą "Šventųjų gyvenimai". Ši knyga, tai man tobula. Nors aišku niūrumo ir tiesmukumo nedaugžodžiaujant nestinga. Parašė - kaip kirviu nukirto, ne tik staigiai, bet ir taip pat skaudžiai, per pačią sielą Visiškai suprantama kodėl, VKM ji buvo apdovanota, kaip kūrybiškiausia metų knyga. Pritariu šiam apdovanojimui

Vikas Swarup "Lūšnynų milijonierius". Labai labai patiko. Vis noriu pasakyti lengvai skaitoma, bet pagalvojus apie siužetą, taip 'nesisako' man Knygos rašymo principą aišku greit perpratau, t.y. loteriją ir istorijas, bet tai skaitymo šspūdžio ir malonumo negadino. Prarijau vienu ypu, kaip smakas.

Valentina Zeitler "Užmirštos nuodėmės": tikėjausi šiek tiek daugiau. Knyga man pasirodė šiek tiek padrika, gal per daug faktų (nors jų nepasakyčiau, kad buvo daug istorine prasme), kurie sunkiai siejosi su emocine (jausmine) prasme su visa istorija. Tačiau, kaip LT diplomatės is­to­ri­nis ro­ma­nas - užskaitau (Tu­to­ros ir Cho­ty­no ka­ro atgarsiai).

Kerstin Thorvall "Signė-Albertei": kažkuo ši knyga artima man. Tiesa, gaila, kad tiek ilgai reikėjo laukti šios paskutinės trilogijos dalies, nes pirmos knygos beveik jau pamirštos. Tik skaitant ir primenant skaitytojui atskirus epizodus, ėmiau atminti apie ką buvo pirmosios dvi knygos. Romano nugarėlės aprašymas su klaida, bet kur ji - nesakysiu , reik perskaityti. Faktas, kad knygos aprašymas rengiamas turbūt paviršutiniškai, nes pačioje knygoje paaiškėja kitaip (arba aš nesupratau ką skaičiau ). Man buvo ir įdomu, ir paprasta, ir gyvenimiška.


Jurgis Gimberis "Brauno judesiai. Memuarai ir kitos pasakos": žiauru lyginti, bet man kažkuo pan. į J.Erlicko tekstus. Pakrizenau, pakikenau ir atsipalaidavau po M. Atwood "Tarnaitės pasakojimo". Valandos skaitinys ir taiklių minčių yra. Ypač patiko pati pabaiga - laiku ir vietoje ta aktorės Balandytės pasakėčia

Marija Djačenko "Malonės pilnoji": nelabai patiko, nes iškart pasakysiu, erzina, kai visą knygą - gėriau gėriau gėriau..atsipeikėjau..pamintijau..parūkiau..pasikeikiau..gėriau. Yra asociacijų su kažkokiu kitu autoriumi (su Ch.Bukowski lyginti per drąsu, bet.."stilius kažkoks toks"). Bet gerų minčių šioje knygoje yra, nepaisant to erzinančio įspūdžio, perskaičiau greit ir ne tuščia galva.

Kur visos prapuole? Nebesiskaito? As nieko rimto nebesugebu skaityti, tai skaitau antraja dali "Senojo Vilniaus pasaku". Vienareiksmiskai geris, kaip ir pirmoji dalis.

Skaitosi skaitosi , gal už tai ir prapuolę. "Senojo Vilniaus pasakas 2" vakar perklausiau. Geros ir šios, bet vis tik pačios pačiausios Frajaus pasakos- "Bolšaja telega" Dabar klausausi Nesbo "Nie bylo pečiali". Viskas gerai, įtraukė nuo pirmųjų skyrių. Tik man keistas įspūdis susidarė, kad tas vyrukas itin nelaimes nešantis. Ar ir kitose knygose panašiai bus? Prieš tai skaitytoje bent pora lavonų santykinai ant jo sąžinės, dabar vėl Nenoriu konkrečiau aiškintis, kad siužeto neišduočiau...
O mano skaitinys- "40 meilės taisyklių". Panašu, kad bus lengvas mielas, bet gal ne pats blogiausias skaitaliukas.

Retai, laaabai retai čia užsuku. Bet kaskart užsukus širdis atsigauna. Už tą atgaivą linkiu visoms knygėms gražios Moters dienos

Skaitosi. Tik kelios iš karto ne taip greitai.

Ta proga trumpas atsiliepimas apie Jeanette Winterson, Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Vargu, ar būčiau paėmus į rankas šią knygą (skaičiau el. variantą), jei ne "kitų knygų" logotipas. Logotipas nenuvylė.
Ką galėčiau pasakyti be "patiko"? Knyga apie nepatogias, neparankias "dorovingai" visuomenei tiesas; apie mergaitės išgyvenimus, virsmą savarankiškai mąstančia mergina. Intymūs faktai įvilkti į sapnus, kliedesius, perteikti vaikiškai naiviai. Mintys tyros, nuoširdžios. Jokio vulgarumo. Stilius vietomis dygus, sarkastiškas, forma šiek tiek priminė Marta Tikkanen "Raudonkepuraitę". "Apelsinai" - ne pats lengviausias skaitaliukas.
L

P.s.
Kam patiko "atspalviai", neskaitykit, tikrai nerasite "pikantiškų" scenų.

Siuo metu, kaip tik skaitau sia knyga. Laaaabai savotiskas poziuris

Agnuzeb, prašom lįst iš pogrindžio ir dažniau mus palankyti.

Na reikes kada susikaupti ir pateikti dar ataskaita uz 2013 m. Bet labai tingulys apemes rasymui :-)

Labai apsidžiaugiau, kad kuriamas filmas pagal Nemirovski "Prancūzišką siuitą":

http://www.imdb.com/..._=nm_flmg_act_2

Kaip tik skaitau jos "Wine of solitude" (Vienatvės vynas)

Aš nusipirkau bilietą į Šimtametis, kuris išlipo.... Knyga tikrai patiko.