
***
Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
raudonos, kad pravirkt gali,
rasa ten laša nuo lelijų
kaip dalgio ašmenys gaili.
Ir pjauna širdį tarsi dobilą
lig gyvuonies, lig pašaknų,
o vakarais kažko taip tolima,
kažko nėra lyg artimų.
Kokia tyla gyvybėn smelkias
kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
dainuodami lyg mirdami!
Lig pašaknų ten pjauna širdį,
ten teka vandenys liūdnai.
Ir dulkės vieškelių dar šiltos
tarsi sodybų pelenai.
Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1980.