Knygų skaitytojų klubas, 88 laida

Negąsdinu, imk ir skaityk, nes III-ji dalis man patiko labiausiai. Pabudau šįryt apie 5 val. ir neatsiplėšiau, kol baigiau skaityt.

Ši dalis su I ir II siejasi tuo, kad Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus - palikuonis ankstesnių veikėjų, šmėžuojančių miglotuose Antano prisiminimuose, girdėtose legendose, giminės Silva rerum puslapiuose. Antano paveikslas nėra simpatingas, tačiau ryškus, daugiasluoksnis. Siužetas mažai išplėtotas, įvilktas į painius veikėjų likimų vingius, kurie leidžia įžvelgti istorinius faktus, kultūrinę terpę. Tekstas puošnus, kaip ir dera baroko menui, netrūksta gero humoro ir erotikos.
Visumos įspūdis egzotiškas. LLL pagal Darių Pocevičių.
Čia aš apie Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum III"

Aš irgi vakar užbaigiau ,,Silva rerum III". Kaip tik ir ruošiausi užeiti pasipasakoti, ir, žiūrėk, pataikiau į pokalbio pradžią. Pradėsiu nuo to, kad man patinka ta Sabaliauskaitė ir statau ją į vieną drūžę su Markesu, Irvingu ir kt. mėgstamais autoriais. Kaip ir klopedija, pabaigą stačiai prarijau. Bet kai atsitraukiau porą žingsnių į šalį, apėmė tokie dvejopi jausmai. Man geriausia buvo Silvos II dalis... Kompozicijos požiūriu tiesiog idealiai suprojektuota, visi taškai sudėlioti, istorija kaip ir užbaigta. Šioje iš pradžių buvo kiek ir nuobodu, gal trūko daugiau balsų, daugiau kampų, vienas Norvaišas - vienas žvilgsnis į tą keistoką laikmetį, kuris, prisipažinsiu, man visiškai balta dėmė. Vėliau literatūrinė pusė paėmė viršų ir jau negalėjai likti abejingas visiems veikėjams ir jų likimams. Tikrai buvo gražių scenų (pvz. maskarado), prasmingų pamąstymų, o ir kalba nepakartojama, tiksliai atitinkanti situaciją. Kita vertus, vis pagalvoju, kad planuotos 5 dalys yra truputėlį per daug. Neįmanoma išvengti intonacijos, kai kurių scenų pasikartojimų pasikartojimų. Ir visai neįsivaizduoju, kaip priimsim knygas apie 19 a., o gal ir 20 a. Kaip bebūtų, labiau ar mažiau patiks, bet skaityti verta.

Nepasakyčiau, kad nuobodu, gal labiau monotoniška, turint galvoje Petro Antano konkretų, "metodišką" būdą.
***

Keletą vietų net pasižymėjau, pvz., 112 psl. pamąstymus apie silpnapročius (ar tai bukapročius ). Mintys - beveik sentencijos.
Tokią kalbą aš vadinu "daug žodžių". Kartais būna "per daug žodžių". Džiugu, kad K.Sabaliauskaitė nesimėto tuščiais žodžiais, visi apmąstyti ir reikšmingi, kuriant barokišką įspūdį.
***
Ane? Bus dar dvi dalys?
Bus proga įsitikinti K.Sabaliauskaitės talentu, kuriuo jau neabejoju po "Danieliaus Dalbos" ir šios III-sios dalies. Labai viliuosi, kad nenuvils.

Interviu (beje, net keli jų skelbti kitoje temoje) sakė, kas pasirašė su leidykla sutartį penkiems, jei neklystu. Kiekvienai Norvaišų kartai po romaną.

Kad jau apsireiškiau, tai taip lengvai ir nepasitrauksiu
Šie metai man lietuviškų skaitinių ar bent lietuviškos tematikos metai. Praėjusiais metais neperskaičiau nė vienos lietuviškos knygos, tai atsiimu šiemet.
Ar jums būna tokių knygų, kurias norint perskaityti reikia ne tik imti save už sprando, bet ir peržengti tam tikrą atmetimo barjerą? Šiaip tai šis klausimas retorinis. Paprastai niekada neprievartauju savęs, tik šį kartą...
A. Šlepikas ,,Mano vardas - Marytė". Negaliu sakyti, kad nepatiko, negaliu sakyti, kad patiko. Iki grožinės literatūros vargiai traukia. Galėtų būti dokumentinė apysaka. Aišku, knyga sukrečianti, bet daugiau dėl dokumentinių fragmentų, o ne meninio turinio Su tokia medžiaga būtų galima sukurti tikrai stiprią knygą, bet, matyt, autorius tokių ambicijų (o ir galimybių) neturėjo. Žiauri knyga. Bet L nei pagal Pocevičių, nei pagal klopediją neišeina duoti.
H. Wassmo ,,Stiklinė pieno". Norėjau 10 kartų mesti, bet šiaip taip perskaičiau. Vėlgi bjauri tema, o kai taip sunku psichologiškai priimti vaizduojamą, tai kažkokių meniškumų ir neieškai. Tikrai nežinau, gera ta knyga ar ne. Kad sunki, slogi - taip. Na, jei emociškai įtaigi, tai gal nėra prasta? Nežinau, bet jei kas būtų davęs automatą ir analogišką situaciją, ranka būtų nesudrebėjus. Pasiilgau Dinos autorės, kur Wassmo šiek tiek atsiriboja nuo savo herojų, kur tie siurrealistiniai reginiai įgauna platesnę, gal net apibendrinančią, prasmę.
Ir apie kelias knygas, rizikuojančias tapti nuograužomis.
A. Amirrezvani ,,Lygi su saule" pradėjau skaityti po ,,Mano vardas Raudona". Pripažinkit, tokia kaimynystė šiai knygai pražūtinga. Bandžiau priimti kaip pasakėlę prieš miegą, bet, matyt, iš to amžiaus išaugau.
Tada pasiėmiau
U. Radzevičiūtės ,,Žuvys ir drakonai". Tą gal perskaitysiu. Jeigu Sabaliauskaitė su savo silvom nebūtų pasimaišiusi, sakyčiau, gal ir nieko, gal kažkas naujesnio, originalus rašymo būdas, dialogai pakankamai sąmojingi, bet netraukia... Vėl miniatiūros, vėl Rytų kraštai ir vėl neišvengiamas Raudonos šešėlis.
Vienu žodžiu, nieko gero mano skaitymuose.

Ateinu pasiguosti tuo pačiu.

Leidau sau tinginiaut visą dieną. To pasėkoje http://vlkk.lt/lit/341 perskaitytas Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas". Neįtikino manęs ši distopija, nesukėlė jokių įspūdžių, išskyrus susierzinimą pabaigoje: "ai, padarysime ją dar ir futuristine".
Vienu žodžiu, nesiplėsiu.

Oi, kaip noreciau perskaityti si pasakojima... Vieninteliu mane itikinusiu distopiniu romanu tapo E.Zamiatino "Mes". Nei Orwell'ui, nei Huxley nepasirasiau. O "The Hunger Games" trilogija isvis istrinciau is skaitytinu knygu saraso. Va, kas dar skatina smalsuma - "Metro 2033". Ir kam sakau dideli TAIP, tai "Matrix", bet cia jau filmu tema.

***

Ir, nu, kad jau pasireiskiau- paskutine knyga, kuri sukele asaringa emociju pliupsni buvo "Madisono tiltai" (gaila, filma ziurejau iskart po skaitymo). O geriausia ekranizacija, gal A. Diuma "Trys muskietininkai".

Tai skaityk. Nevertinau gi M, nes "išbarstytas" stilius (tai, kas šioje knygoje mane tenkino) atitinka turinio idėją: baimės valdomi, fiziškai ir psichologiškai gniuždomi žmonės negali kalbėti ir mąstyti dvasingai, nuosekliai ir t.t. O bet tačiau... pritrūko įtaigos. Matyt, Sabaliauskaitė ir Atwood - prastos "kaimynės", reikėjo "Tarnaitės pasakojimą" atidėti vėlesniems laikams.

Taip ir padarysiu, o tada suzinosiu, ar patiks. (reikes is pradziu tik atsisiusti, kadangi prancuziskai, apart keliu isimciu, neskaitau "is principo") Siaip, nelabai gilinausi apie ka si knyga, nes siaubingai nemegstu zinoti konkretu turini, nors ir be detaliu, todel niekada neskaitau aprasymu isigilinusi i kiekviena zodi, o tik permetu pradzia akim, ar tema gali uzkabinti. Taipogi, vadovaujuosi sestuoju pojuciu, pagal kuri jauciu siai knygai "trauka".

O Sabaliauskaites neskaiciau, ir ... kazkodel visai nenoriu...

Jei tinka pdf http://www.linkomani...mas_2012_LT_pdf

Dekui, bet reikalauja prisijungimo...

***

Hmmm... Pagalvojau, bet, ai, paklausiu - pdf, tai elektroninis knygos variantas el. skaityklei, o ne tas, kur galima atsispausdinti?

man tas pats tinka


SOFIJA5,kaip tau "Draugas is Andaluzijos" ?

Galima spausdinti, galima skaityti planšetėj (mano planšetė nuskaito pdf) arba skaityklėj (greičiausiai reiks konvertuoti į palaikomą formatą ).