Depresija

nepamenu kada kvailiojau
man kvailiojimas irgi pažviegt , iš kažko panašaus kaip debilus vulgaris arba savęs ir savo neišmanymo,,arba papuolimo į debilus vulgaris situacijas

bet va pati nebemoku specialiai kvailiot . gal kad senstu

buratine, o tau?

pakankamai, kai pasigilini.



man irgi radikalai nepatinka. visokie.



man visai gražu, kai žmonės yra nuoširdžiai tikintys ir jaučia tą krikščionišką meilę kitam, priima jį kitokį, nebando moralizuoti ar atversti, neriboja bendravimo, nevengia išklausyti ir kitos nuomonės ir pan. deja, asmeniškai tokių nedaug esu sutikusi. dažniausiai vis dėlto kibirkščiai tereikia sekundės ir fakto, kad esi netikintis. o kaip sužino? pvz., paklausia, ar vaikas krikštytas. ne, sakai. kodėl, klausia. mes netikintys, atsakai. kaip tai, klausia. na taip tai, atsakai, kaip jūs tikintis, taip aš netikinti. ne, sako, kaip tai? kodėl? kodėl apostatė? kam tau to reikėjo? ir tada jau ant rago eina, kažkodėl jaučia pareigą parvesti avelę namo aš diskutuoju giliau tik tada, kai jaučiu, kad žmogus apie tai mąsto ne klišėmis, o domisi, skaitęs daugiau negu katekizmą, pripažįsta pats sau savo abejones arba galimas argumentų spragas ir jaučia pagarbą faktui, kad aš galvoju kitaip. faina būna prie vyno iki trijų ryto



aš visada tokiose diskusijose bandau mandagiai pasakyti, kad šių dviejų pusių mąstymo metodai, pripažinkim, iš esmės skiriasi. krikščionybė teigia ir diegia paklusimą, nuolankumą, prisitaikymą, to kito, geresniojo gyvenimo laukimą ir netgi daug ko nedarymą, neprisiėmimą atsakomybės, baimės ir priklausomumo eskalavimą, nes tai yra valdymo ir įtakos išlaikymo būdas. krikščioniškoji dogma nelinkusi abejoti. nes tai - tikėjimas. šventraštyje sakoma, kad abejojantis eis į pragarą. tiesiogiai tikintis to nepriima, bet pasąmonės lygmenyje, manau, visiems yra įkalta - arba tiki, arba netiki. jeigu tiki, tai neabejok. šia prasme netikintieji yra tiesiog laisvesni galvoti, nes mums negresia pasekmės - dievo rūstybė, bausmė, amžinoji kančia.
todėl teigti, kad tokie požiūriai kaip mūsų su Lilith, rodo niekinimą, yra neteisinga ir, mano asmenine nuomone, rodo būtent tą krikščioniškąjį mąstymo būdą - neabejok, neleisk sau abejoti, neklausyk tų, kurie gali priversti tave abejoti, jų toks ir tikslas - pasėti abejonę. net jei sau to nepasakai. bet priešiškumas vis dėl to yra. jau vien tame, kad dar nebuvo nė vienos diskusijos, pvz., internete, kur pačioje pradžioje nebūdavo pasakoma - ateistai niekina katalikus, ką čia su tavim kalbėt
taip, mane kaip smalsų žmogų ir abejojančią daug kuo, stebina ne tai, kaip galima tikėti. ne, tai aš suprantu. žmogaus prigimtyje yra užprogramuota remtis kuo nors stipresniu ir visagaliu, nes taip lengviau gyventi, to dėka tikriausiai išliko ištisos civilizacijos... ne, mane stebina, kaip galima neklausti ir neabejoti, nesidomėti ir nesistengti pažinti, tikėti neklausiant. bet tas nusistebėjimas nėra paniekinantis - mane kaip reiškinys tai domina.



man tikinčiųjų elgesys su priklausomais asmenimis kažkada buvo skaudi tema dėl visai kitų priežasčių, o dabar visa tai ne tiek skaudi, kiek įdomi tema, tokia viešai neminėtina tema, nes žmonės susikala ir kuo mažiau žmonės nori apie tai kalbėti, tuo daugiau aš noriu apie tai kalbėti. vardan bendro išsilavinimo, galų gale, abiems pusėms, pažinimo džiaugsmo. vis tiek gi atsiranda vienas kitas, kuris nenumoja ranka ir nepasako - tu turi asmeninių nuoskaudų, todėl nesi objektyvi, niekini nusišneki, eik pas daktarą, gyvenk ir leisk kitiems gyventi (lyg aš kam nors ko nors neleisčiau )

man tas gyvenk ir leisk kitiems gyventi

aš neįsivaizduoju, kad puola. aš realiai susiduriu su žmonėmis, kurie parodo, kad jų nuomone aš esu ufonautė ne dėl to, kad galiu aprėkti bobą, kuri gatvėje rėkia ant vaiko, arba rankinuku iš visų jėgų užtvoti mersui, kuris manęs nepraleido perėjoje, o todėl, kad netikiu dievu, kai visi tiki. KAIP TAI??

gal mane supa tokie žmonės, vadinkim tai nesėkme



vadinasi, man tiesiog "sekasi"



valstybėje, kuri bent jau formaliai yra sekuliari, t.y. kurios Konstitucijoje parašyta, kad bažnyčia yra atskirta nu valstybės, tikybos, o konkrečiai - katalikybės, mokytojai neturėtų būti paprasti mokytojai, tokie, kaip matematikos va jeigu į mokyklą ateitų mokytojas, kuriam algą moka Romos katalikų bažnyčia arba tėvai, kurių vaikus jis moko, nesipiktinčiau. Nes ir karatė treneriai, šachmatų treneriai, šokių būrelio vadovas, dūdų orkestro direktorius ir kt. yra apmokami iš privačių lėšų. Konservatorių programos vaikai mokyklose juk nemokomi, jei mokytoja partinė?
jeigu disciplina būtų apie įvairias religijas, jų istoriją, dogmas, įvykdytus nusikaltimus, santykius su mokslu, atradimus, trūkumus ir stiprybes, o ne maldų mokinimas ir rengimas pirmai komunijai - net rekomenduočiau savo vaikui pasidomėti ir sužinoti daug nauja. bet taip nėra ir greičiausiai nebus. ir tai yra neteisinga, kiek beišvedžiotum ir bandytum pateisinti.

nežinau100%, aš dažnai ir daug kvailioju. nebijau apsijuokt, prisidirbt, prisišnekėt, prisikabint prie ko nors. žviegiu iki prisisysiojimo

sunku su tais pakvailiojimasi..specialiai nesusiorganizuosi,nesuplanuosi

man pakvailiojimas kartais gaunas vienas kita su vyru pyzdavojam,nesamones snekam
su drauge per iseigines,kai kazka neplanuoto veiki,ar nuklysti I lankas

kai nekalbi apie politika/mokescius/rupescius/depresija

kazkas panasaus ,pakvailiojimas vulgaris

dar iseina pakvailioti su teciu
nes tas moka nusisneketi ir pats patenkintas buna
dar labai juokinga,kai mamai mano tecio juokai nejuokingi
ji tokia islaikyta ir lakoniska
"no nonsense"
as tai megstu "nonsense"

Papildyta:


as tai esu nenuolanki tikincioji
na taip,neslepsiu,is vaikystes supratimas buvo apie kalte,baime ir pan
ir visai neseniai,gal ,supratau,kad nera ko bijoti ir reikia atsipalaiduoti.is religinio poziurio

bet net budama netikinti,as buciau turejus tas savybes,toki charakteri
tai jei ne Dievo,tai bijotum/drebetum/gruzintumeis kuo kitu dalyku
bet gyveni,mokaisi ir tobuleji..supranti.atsipalaiduoji

aisi į pragarą ten, kaip sako tas nuvalkiotas juokelis, bus geresnė kompanija

kad dazniausia didzioji dalis tu kurie tiki, realiai net nezino i ka jie tiki. tas toks newaginis religingumas. cia medi stovi apsikabines, cia koki akmeni kisenej nesiojas, death metal maikute uzsidejes gitara brazdina, o kita diena horoskopa paskaites eina vaika krikstyti. taip galima testi iki begalybes.

as vistik nesu labai tolerantiska. tenka uzsimerkti. nes kai per daug atsimerkiu man sekundziu greitumu darosi bloga.

Manau zmones labai daug ko nesupranta, uz tai ir egzistuoja teologijos MOKSLAS.
O visos tos religines dogmos is tikruju yra praktiniai patarimai zmonu ir visuomenes labui uztikrinti. Tiktai jie sukurti vienokiam laikmeciui ir regionui, o kitame gaunasi jau nesamones.

Kažkodėl aš nepastebiu tų visų tikinčių žmonių aplink, aplink mane dauguma tokie laisvo tikėjimo kaip Lilith sako.
Manau, kad savo mąstymu pritrauki tokius žmones ir situacijas Ir tau kažkodėl tai reikia, kad tave laikytų "ufonaute" - kažką sau nori patvirtinti, kad esi aukščiau jų gal.
Daug kam "sekasi" - vienos pritraukia alkoholikus, kitos - savižudžius, dar kitos dar kitaip.
Šiaip tai nieko nenoriu nei įrodyti, nei išgelbėti, nei atversti į tikėjimą Tiesiog garsiai mąstau Jei kažkam tai reikia kažkaip ypatingai jaustis, vadinasi jam reikia ir ne kitaip
Papildyta:


aš panašiai tikėjau niekada nesidomėjau religija kaip mokslu ir nestudijavau Biblijos. Tiesiog visada kažkuo tikėjau. Ir man tai padėdavo sunkiose situacijose. Sakoma, kad vaikams sveika kažkuo tikėti. Tai padeda ištverti sunkias situacijas.
Pirmoje klasėje tikėjau Lenino ženkliuku , jis man atrodė geras ir visagalis, paskui tikėjau Dievu, kurį pati susikūriau, nes manęs niekas prie pirmos komunijos nevedė, paskui tikėjau, kad akmenys daro teigiamą įtaką. Dar ir dabar turiu citriną - teikia energijos ir mažina depresiją; dabar vėl pradedu tikėti ne tik psichologija, bet ir dar kažkuo aukščiau. Aš jo nenoriu tyrinėti ir apibrėžti. Man užtenka tikėti.
Horoskopais netikiu, bet kažkada tikėjau.

Edinburge (Notmiauski, girdi?!!!!) yra toks nesamoniu muziejus, nepamenu kaip tiksliai angliškai. be visu kitu atrakciju yra tokios fotkiu būdelės su kompais, kur nusifotkini, ir tave parodo įvairiu rasiu ir.... šimpanze. va čia tai žviegiau su puske , žmonės į mus spoksojo. jau iki ašaru ir dusimo. aš gavausi tokia gan intelektuali šimpanzė , o puskė liūdna tokia. va tokia , grynai.

svarbiausia, kad kiti žmonės irgi fotkinos, ale anys nesijuokė . nu čia iš kvailiojimo temos.

man tai dzin kas rligingas, tiki netiki eina neina.,px. nesinervinu kai pradeda aiškint tiesas ir netiesas, bile nebruka įbrankas knyžku savo , jei ir bruka, tai praeinu kaip pro tuščià vieta. bet koks fanatizmas yra nesàmonė, vengiu tokiu, ignoruoju ir pan. didesniu problemu yra ant svieto. be to moku nukirst. nu pvz kaip kad seklos klausia kodel vaikas nekrikštytas. nukirsčiau ir vsio, nesismulkinu aš. lieka nepatenkinti, bet man gi px
Papildyta:

prajuokinai.
aš kuom tikėjau, tai tik kalėdu seneliu. ilgokai. o paskui niekuom, na nebent mokslu

netikėjau kalėdų seneliu, nes žinojau, kad mama praktiškas dovanas po eglute deda
Mokslu tikėti ? Kad mokslas vis vystosi. Ir nieko iki galo neatranda, neįrodo. Iki galo negalima pasitikėti vien mokslu.
Aišku, geriausia tikėti savimi ir savo intuicija. Bet čia tiems harmoningiems žmonėms tinka tik.

Bet tei kalėdų seneliu labai faina buvo tikėti toks be rūpesčio tikėjimas ir laukimas dovanų

o kai religiniu deka gresia buti uzdraustas nestumo nutraukimas, nejaugi irgi px?

Šachmatų, šokių, karate būrelis, jei tokį sprendimą priima mokykla taip pat apmokamas iš mokyklos (valstybės) lėšų. Kiekvienoje mokykloje yra tokių būrelių, už kuriuos nereikia mokėti tėvams.

Maldų mokomi yra pradinukai, o vyresnių klasių mokomi būtent to, apie ką Tu norėtum, kad būtų mokomi.

Tikybos mokyme svarbu ne žinių perdavimas ar moralės mokymas, bet mokymas(-is) atpažinti ir svarstyti visuomenės, asmens ir egzistencines problemas, jų svarbą gyvenamame laike, žmogaus troškimus, jo orumo, savivertės ir pagarbos kitam būtinybę. Vienas svarbiausių kompetencijos dėmenų yra teigiamos nuostatos. Toks ugdymas(-is) grindžiamas patirtimi, pažinimu, išgyvenimu ir veikla. Skatinama mokinių refleksija, kritinis mąstymas, atsakomybės prisiėmimas savarankiškai sprendžiant problemas.
(Tai citata)