Depresija

Nu kaip, bendraut tikrai sunku. Bet kai man pačiai žmogus įdomus, o tie laukai nesutampa, būna kad kaip tik labai knieti išsiaiškint, kas darosi ir kodėl. Esu gyvenime ne kartą į groteskiškas situacijas pakliuvus, bandydama "aiškintis", turint omeny mano baimes ir pan.
Papildyta:


Manau tai normalu. Man irgi būna, neatsižvelgiant į jokius ten intelektualinius gebėjimus ar kitas patinkančias ar ne savybes. Būna kad viskas žmoguje tarsi atitinka mėgiamus kriterijus, o negaliu pakęst ir viskas. Ir atvirkščiai. O būna kad nuolat konfrontuoji, bet vis tiek trauka yra, matyt toks kontaktavimo būdas :)Turbūt ne kiekvienas kiekvienam skirtas, kad susieitų.

Tu teisingai pastebėjai, mane tas labai kankina. Net ir smulkmenose, dienos grafikuose turiu netyčia susikūrus tokį vidinį laikrodį ar ritmą, kuris man neleidžia nukrypti.
Kartais galvoju, kaip aš gyvenu, nėra jokios improvizacijos, bet kas, kas įsiveržia iš išorės neplanuotai, ar sutrikdo,kelia ne tai, kad įtampą, o net paniką.

Juokingiausia, kad neseniai atsisėdus ramiai keliom minutėm pradėjau galvoti, kam aš gyvenu, jei nespėju visko padaryti iki 9 vakaro. Jei kažkas ne taip, jaučiuosi labai kalta ir nieko verta. Bet jei visiškai neišeina, nieko neatsitinka, ir aš galvoju, kaip taip gali būti.

Bandau save keisti.
Vakar labai norėjau taurės vyno, bet neleidau sau, nes šiandien darbas. Ką daryt? Koks kvailas gyvenimas.

sunku taip gyventi, jaučiu.
kita vertus, toks ritmas ar įpročiai greičiausiai rodo saugumo poreikį. kai žinai, kas po ko eina arba turi eiti, kaip maždaug jausiesi arba kaip reikia elgtis tam tikroje situacijoje arba momentu - jautiesi saugiau; iš kitos pusės - labiau kontroliuojantis savo paties gyvenimą. saugumo poreikis - vienas esminių, tik kartais jis pasireiškia radikaliomis formomis, t.y. siekiu kontroliuoti.
tik tuomet improvizacijai ir nesąmonėms praktiškai nelieka erdvės, nors bent jau man tai būtent spontaniški dalykai galutiniam rezultate suteikia bene daugiausiai džiaugsmo ir laimės pojūtį.
Tu man atrodai hyper pareiginga ir griežtokai įrėminta. kartais, kai pasakoji kokius nors nuotykius, skaitau ir juokiuosi, kad jie Tau nutinka, tačiau kartu lieka ir nuojauta, kad pasakojiesi vos ne tam, kad mažiau gąsdintų arba mažiau išmuštų iš vėžių.
pabandyk kartais kokį auto-pratimą: išsirinkti dienotvarkėje punktą, kurį sulaužysi. ir pažiūrėk, kas bus bei kaip jausies. kadangi kontroliuosi šį procesą, labai gąsdinti neturėtų.

apie asmeninį kontaktą. aš iš tų, kurie su artimais žmonėmis arba draugais nori kontakto ir jo siekia, o svetimų prisilietimai purto. ypatingai man baisus stovėjimas eilėje prie kasos, kai kokia babcė papais į nugarą ima trintis, baksnoti vežimėliu į šikną, kuždėti man į ausį kažką, kas skirta jos seniukui, alsuoti kur nors į sprandą, traškinti ką nors rankinėje brūžindama mane ir pan. O jei dar kvapas yra, tai man pypiec, dažnai atsisuku ir paprašau, kad atsistotų atokiau. žmonės nesupranta šito, labai įsižeidžia, ima bambėti "kokia ponia pasitaikė, įsivaizduokite per arti ponios stoviu, gal atskiros kasos tokioms ponioms reikia".. bet bent jau atšoka nuo manęs t.y. trumpalaikis tikslas būna pasiektas

Galima ir prieš darbą, ir darbe, koks skirtumas
Iš tiesų, tas grafiko sudėliojimas ir neišsimušimas sukuria saugumą, kad viskas aišku, ir ilgam bus aišku. Bet iš kitos pusės, gyvenimas toks dalykas, kad negali būti suplanuotas ir sudėliotas šimtu proc., o paskui tie netikėtumai, kai jų vengi ir nenori, ir neplanuoji, labai paveikia.
Aš labai linkus planuoti, visą gyvenimą rašydavausi visokius planus, kiekviena sritis ar veiksmai pas mane buvo surašyti į sąsiuvinius, ant lapelių, bet juokinga kad tik tas veiksmas ir patinka, o vykdyt nevykdau, tik kokius 10 proc. Ir netikėtumai taip pat išmuša iš vėžių, net kelia pasipriešinimą. Bet kartais stengiuosi iš to išeit, duoti sau lengvumo. Pvz būna, kad laisvą dieną susiplanuoju jog veiksiu tą ir tą, ką nors nesvarbaus. Ir staiga kas nors paskambina, ir sako einam ten ir ten. Iš karto pasakau kad negaliu ir padedu ragelį. Paskui pasėdžiu, pagalvoju, kokia aš durna, koks skirtumas ar čia būsiu ar ten, gal ten bus smagiau, ir perskambinu. Arba būna pvz einu gatvėj, ar stotelėj, ir kokia boba ko nors paklausia, kokios info, susinervinu kad lenda, subumbu nežinau ir nueinu. Eidama pagalvoju, kokia aš durna, apsisuku ir grįžtu, ir paaiškinu ko klausė

Žinojau iš anksto, kad sutrikdys miegą, neišsimiegosiu, darbe bus neproduktyvu.

Kartais aš irgi susiplanuoju, kad nieko neplanuosiu ( ) ir neveiksiu kažko konkretaus.
Tada visą dieną kankinuosi ir neturiu kur dėt savęs. Toks nerimas totalinis graužia. Tiktai nusprendus, kad bus taip ir taip, ateina palengvėjimas. Nemoku aš gyventi be tų planų. Ir stebiuosi savo D, kuris kažkokiu būdu planuoja, bet improvizuodamas. Ai, neišėjo šiandien, nu ir kas? Išeis rytoj.
Aš žiūriu į juos, jie daro tai ką nori ir kada nori, ir džiaugiasi gyvenimu. Aš jiems pavydžiu. O aš kažkoks užprogramuotas aparatas, kuris sugenda, jei jam kas nors ko nors nepaskiria.
Kažkaip paskutiniu metu blogai. Gal koks pereinamasis sezonų laikotarpis.
Gal tos saulės daugiau bus, tai pagėrės, tikiuosi.

Mergicos, jūs kai kurios giriat tą prozaką. Sakot, padeda. Kodėl pas mus jo neskiria visiškai, sako, yra pažangesnių. Tiesa, tokių, kurie nepadeda arba reikia metų metais ieškot, kol atrandi savo vaistą.
Koks jo pavadinimas LT, gal kas žinot?

Aš ne psichologė ,jeigu ja būčiau, tai nemokamai nekonsultuočiau, nes sako, kad labai neveiksminga, mažina motyvaciją pačiam stengtis.
Dėl ribų, tai manau, kad kiekvienam skirtingai. Mano uoslė irgi labai jautri, negaliu aš kai žmogus man per arti braunasi su savo gerklės kvapais. Tai ištiesiu ranką ir nustatau atstumą arba lenkiuosi į šoną.
Dar nepatinka, kai be mano leidimo man gnybia į šoną, pvz., uošvienė, atseit, juokais, arba apkabina.
Aš iš tų šaltesnių, bet labai patikdavo savo mažą vaiką priglausti ar pabučiuoti, nes labai mielas kvapas
Vyrą irgi rinkausi pagal kvapą, man patiko būtent kvapas.
Dar labai sunku eilėse parduotuvėje stovėti, kai yra žmonių , lendančių per arti su savo alkoholiniais kvapais. Tik nedrįstu kaip BS pasakyti, kad paeitų toliau. Nes gali koks įžūlus pasitaikyti.

Papildyta:


Ir man ta sezonų kaita jaučiasi, sunku susikaupti, norisi kažko naujo, kažkoks nerimas, kad kažko arba kažkur nespėju ir pan. , padidėjusi savigrauža.

Aš jeigu kam nors nepatinku, tai nesiaiškinu, tik pasitraukiu į šalį, ir leidžiu kiekvienam eiti savo keliu. Dabar taip darau.
Anksčiau norėjau visoms patikti, ir labai viduje graužiausi, jei kuriai nepatikau, Tik dėl bernų buvo visai vienodai. Nes jiems patikau.
Mano aplinkoje yra žmogus, kuris man nepatinka, net gestai, mimika. Ir neseniai mačiau to žmogaus giminaitę, panaši, irgi labai nepatiko, keistas atstūmimo jausmas, kaip skirtingi magnetai.
Vis tiek labai įdomu išsiaiškinti būtų. mėginau tuo, kad man nepatinka mano pačios savybės tame žmoguje. Bet tas žmogus stengiasi būti tobulu. O aš ne tokia. Taigi lieka paslaptis. Laukiu kol išaiškės.
Papildyta:
Beje, Pinot Noir man labai patinka tavo pasisakymai. Turėjau tokią kambariokę. Ji pastebėdavo tai, ko aš nepastebėdavau. Buvo įdomu.
Aš pvz. nedrįsau pasakyti, kad man sezonų kaita nelabai kaip veikia. Laukiau, kol kas nors pirma prisipažins.

O Tu apie tai jai sakei? Daug bendravimo problemų išsprendžia sakymas to, ką galvoji neįžeidžiamai, bet taip, kad kitas žmogus galėtų suprasti.
Papildyta:


Žmonės skirtingai jautrūs skausmui.
Papildyta:
Man patinka glaustis prie artimų žmonių (vaikų vyro, sesės, tėvų).O jiems mano glaustymaisi toli gražu ne visada patinka.O man labai norisi artumo būtent prisiglaudus.

Aš nebais mėgstu kabinėtis, glaustytis.
Mane dažnai tas nervina net
Maža mano laaabai kabeliotis, glaustytis mėgsta
Aną dieną nuvežiau į būrelį, bažnytinis ten toks.
Žiūriu susitikus vyresnę mergičką(kokių 14metų turbūt) apsikabino ją.
Vnž ji tokia
Aš kiek kitokia
Man ir jaunystėj to nereikėjo


Dėl rankos padavimo- pirmiausiai- tai netikėtai ir man pirmai ištiesė, tai kažkaip nesumojau kaip išsisukt
Antra- toks klientas, kuriam geriau ranką paduosiu žiaugčiodama, nei pasakyčiau kad nėščia
Trečia- klientas, kaip bebūtų, ir nuolatinis
Reikia taikytis kažkiek.

ai, vaikai, tai kuo didesni, tuo mažiau jiems tų glaustymųsi turbūt
ir dar...mano mama šiaip labai energinga, ir nelabai glaustydavosi. ir kažkada ji sirgo, operavosi, paskui buvo depresija, ji norėdavo prisiglausti. Bet toks prisiglaudimas buvo kaip pagalbos ieškojimas toks nelygiavertis.
Toks kaip sunkumas, kurio negali padėti nustumti...
Todėl stengiuosi, kai būnu tokia laimingesnė, priglausti ką nors. Kad ne tik kai liūdna...
Papildyta:


o tai kaip, vyrai su vyrais visuomet taip sveikinasi NotMiau, matyt, svarbi esi tam klientui.

Aviete- aš daugumai savo klientų esu labai svarbi/reikalinga ir gerbiama ponia
Neneigsiu, man tai visai patinka, nesiskundžiu dėl to.. Kad tik tų rankų nekištų ir iš dėkingumo bučiuot nepultų!

Nedrįstu teigti, kad visiškai tiesa. Bet pamenu tokį filmą, apie vaistų platintojus, vaidybinis, bet pagal realią situaciją sukurtas. Tos didžiosios farmacijos firmos pasidalija rinkas regionais, pvz AD didžiausi konkurentai prozacas ir zoloftas. Ir vieni į kitų dalis nelenda. Ten baisiniai pinigai, lobizmas ir papirkinėjimai. Gali būt, kad anglija visa priklauso prozacui. Pas mus gal rinka per maža, arba gydytojai ne tokie paperkami, todėl yra šansų mažesnėms kompanijoms, pigesnėms bet ne prastesnėms vaistų kopijoms, visokiems naujiems vaistams čia pasireikšt. Nes pastebėjau, kad su kito pobūdžio vaistais panašiai, pas mus didesnė įvairovė, kitur būna vieno pavadinimo visiems iš eilės duodamas.