QUOTE(Pinot noir @ 2014 03 12, 10:00)
Tu teisingai pastebėjai, mane tas labai kankina. Net ir smulkmenose, dienos grafikuose turiu netyčia susikūrus tokį vidinį laikrodį ar ritmą, kuris man neleidžia nukrypti.
Kartais galvoju, kaip aš gyvenu, nėra jokios improvizacijos, bet kas, kas įsiveržia iš išorės neplanuotai, ar sutrikdo,kelia ne tai, kad įtampą, o net paniką.
Juokingiausia, kad neseniai atsisėdus ramiai keliom minutėm pradėjau galvoti, kam aš gyvenu, jei nespėju visko padaryti iki 9 vakaro.

Jei kažkas ne taip, jaučiuosi labai kalta ir nieko verta. Bet jei visiškai neišeina, nieko neatsitinka, ir aš galvoju, kaip taip gali būti.
Bandau save keisti.
Vakar labai norėjau taurės vyno, bet neleidau sau, nes šiandien darbas.

Ką daryt? Koks kvailas gyvenimas.
sunku taip gyventi, jaučiu.
kita vertus, toks ritmas ar įpročiai greičiausiai rodo saugumo poreikį. kai žinai, kas po ko eina arba turi eiti, kaip maždaug jausiesi arba kaip reikia elgtis tam tikroje situacijoje arba momentu - jautiesi saugiau; iš kitos pusės - labiau kontroliuojantis savo paties gyvenimą. saugumo poreikis - vienas esminių, tik kartais jis pasireiškia radikaliomis formomis, t.y. siekiu kontroliuoti.
tik tuomet improvizacijai ir nesąmonėms praktiškai nelieka erdvės, nors bent jau man tai būtent spontaniški dalykai galutiniam rezultate suteikia bene daugiausiai džiaugsmo ir laimės pojūtį.
Tu man atrodai hyper pareiginga ir griežtokai įrėminta. kartais, kai pasakoji kokius nors nuotykius, skaitau ir juokiuosi, kad jie Tau nutinka, tačiau kartu lieka ir nuojauta, kad pasakojiesi vos ne tam, kad mažiau gąsdintų arba mažiau išmuštų iš vėžių.
pabandyk kartais kokį auto-pratimą: išsirinkti dienotvarkėje punktą, kurį sulaužysi. ir pažiūrėk, kas bus bei kaip jausies. kadangi kontroliuosi šį procesą, labai gąsdinti neturėtų.
apie asmeninį kontaktą. aš iš tų, kurie su artimais žmonėmis arba draugais nori kontakto ir jo siekia, o svetimų prisilietimai purto. ypatingai man baisus stovėjimas eilėje prie kasos, kai kokia babcė papais į nugarą ima trintis, baksnoti vežimėliu į šikną, kuždėti man į ausį kažką, kas skirta jos seniukui, alsuoti kur nors į sprandą, traškinti ką nors rankinėje brūžindama mane ir pan. O jei dar kvapas yra, tai man pypiec, dažnai atsisuku ir paprašau, kad atsistotų atokiau. žmonės nesupranta šito, labai įsižeidžia, ima bambėti "kokia ponia pasitaikė, įsivaizduokite per arti ponios stoviu, gal atskiros kasos tokioms ponioms reikia".. bet bent jau atšoka nuo manęs

t.y. trumpalaikis tikslas būna pasiektas