QUOTE(Andro @ 2006 07 07, 01:24)
O aš meldžiuosi viena, skaitinėju populiariają krikščionišką lieratūrą ,apie vaikų auklėjimą, apie sutuoktinių tarpusavio santykius ir pakol kas viskas. Kažko asmeniško ir stipraus neužgriebiu, nu tiesiog nejaučiu dvasinio alkio. Vienintelis ko Dievo prašau- tai keisti mūsų su vyru santykius ir laimės savo vaikams. Savo kelią į Dievą turiu atrasti pati. Visada maniau,kad tai turės pareiti iš vyro, labai laukiau išjo kažko. Nustojau laukti, paleidau šią girnapusę. Kai aš pasieksiu kažkokį lygį, tada bus galima nuspręsti kur ir kaip keliauti. Bet juk nenormalu, kad vienas eina į vieną bendruomenę, kitas į kitą. Vaikai irgi nieko negauna, ką jie mato- mūsų dvikovą.Kaip susimodeliuos jų šeimų santykiai?Bus pasiruošę kovai?O meilė?.Mano ir vyresnėlio(jam jau 16m.) be galo artimi santykiai.Net bijau,kad jis mergaitės nesusiras. Vis juokauju, kad jau vasarą dirba, turės pinigų, gali mergaitę kur nusivesti. Tai atšovė- nesutikau nerūkančios.Man tik baisu,kad jis net noro neturės konstruoti normalių santykių, gražios draugystės.O dar mūsų namuose tokie santykiai. Buvo momentas,kai vyras negalėjo nuslėpti nepakantumo jam, kas tik ne taip, tai ir drebia- eik, eik į virtuvę indų plauti.( Sūnus vienintelis mano pagalbininkas, o atsižvelgiant kad jis paauglys, tai pabumba atn tėvo ir jaunylio brolio, kuriam tai viskas dzin.)Niekada iš vyro nesulaukiai pasakymo kad aš gera motina. Kaip tik man pavyzdžiu statydabo bendruomenės moteris, kuriso mat labai rūpinasi vaikais. Jos nedirbančios.Nu tai jau nutylėti negalėjau.Ir vėl peno savaitei.
Dabar štilis. Gal kas nors pasikeis?
Kažin kaip man elgtis, ieškoti bendruomenės ar ne. Tai aš tikinti ar ne.
Kaip manot, jeigu kaip sakiau, nejaučiu dvasinio alkio,nu netraukia manęs gilintis į Šventą raštą, man tik patinka krikščioniškas požiūris į viską- darbą, žmonių, sutuoktinių santykius, vaikų auklėjimą ir t.t. Suprantu maldos reikšmę, tačiau nemedituoju, neįeinu į transą besimelsdama, kartais džiaugsmingai dėkoju Dievui, kartais prašau, kartais sakau, kad dar truputį ir neištversiu ( pradėsiu skyrybas)
Dabar štilis. Gal kas nors pasikeis?
Kažin kaip man elgtis, ieškoti bendruomenės ar ne. Tai aš tikinti ar ne.

Neabejok savimi. Kiekvienas turime asmenin i rysi su Dievu,asmenine dvasine patirti. Ir kiekviena is musu Dievulis asmeniskai augina tame ir suteikia skirtingas dovanas. Vieni gali buti puikus evangelizuotojai, kiti slovintojai,dar kiti- maldos grupeliu vadovai....Vieni meldziasi kalbomis, kiti-ne. Negalime buti visi vienodi ir tikrai nebutinai meldziantis patirti transa ar butinai kiekviena diena medituoti sventa rasta. Nereikia prievartauti saves. Pavesk viska Jam. Jis vedlys kiekvieno is musu. O bendruomene-labai geras dalykas

Kaip tu cia parasei,tai man atrodo-tavo santykis su Dievu labai grazus. Jis ir turi viskas is musu isgirsti-ir bloga , ir gera. Nes jis gi musu Tevas,tad ir atviri turime buti iki begalybes. Tuo labiau,kad priima mus be islygu tokius kokie esame.
Esi nuostabus , gilus zmogus ir tikrai tikintis. Ir kaip nuostabu,kad turi toki rysi su 16metu sunumi. Tai tikra Dievo dovana.
