Sunervino aną savaitę viena
madonna sukėlusi avarinę situaciją.
Šiaip nekoneveikiu vairuotojų, bet tada buvau jau laaabai pikta.
Nei karto dar tokia pikta nebuvau. Pirmą kartą gyvenime.
Vos vos susilaikiau neišlipus iš automobilio pasakyti porą žodžių.
Buvo penktadienis, spūstys, pagailo kitų vairuotojų.
V ž, kas rytą važiuoju į darbą iki Saulėtekio, ir tądien grįžtu iš darbo,
kaip visad, ta žinoma Nemenčinės plento sankryža.
Jokių šviesoforų, tik greičio ribojimą,
draudimą lenkti ir šalutines gatveles žymintis ženklai.
Ir, va čia tas, raudonas automobilis pažymėtas su punktyrine linija

Teko, gerai kad žaibiška reakcija, dėti staigiai ant stabdžių ir sukti į šoną.
Automobilio mano net padangų kvapas jautėsi nuo čiuožimo.
Visa laimė, kad pasukau vairą į šoną.
Mano pagrindinis, jos- šalutinis, visad primažinu greitį tokiu atveju.
O ji- stovėjo, stovėjo, ir paskui staigiai bestovint sugalvojo
nert,
Na va tokie neprognozuojantys tai mane tikrai nervina,
kai iš anksto neapskaičiuoja nei savo pajėgumo, nei vairavimo įgūdžių.
Taip, dzin, draudimas atlygintų, bet kiek baderio, kiek bereikalingos laiko gaišaties.