Psichologinių problemų turi tos, kurios nekenčia vyro vaikų.
Žmonės skiriasi ne dėl paties skirtingumo, o dėl nesugebėjimo priimti skirtumus, susikalbėti, derintis; savaime nei skirtingos patirtys, nei skirtingas išsilavinimas, nei skirtingas šeimos modelis vaikystėje nėra kliūtis - tai netgi gali būti išnaudojama kaip privalumas. Na, o ieškant iki panagių atseit lygiaverčio vyro galima ir sulaukti senatvės vienai, ir suradus negarantuojami neprobleminiai santykiai. Sakyčiau, netgi gali būti tikrai probleminiai, jei žmogus galvoja tik apie tai, ko nori ir ko nenori - nes santykiuose bei auginant vaikus tikrai yra situacijų, kai tenka daryti, ko nesinori. Kaip jau rašiau, manau, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl dideli individualistai nesukuria šeimos.
Senais laikais žmonės iš viso tuokdavosi susitarus tėvams, ir dalis jų sugyvendavo (manau, tie, kurie buvo lankstūs vienas kito atžvilgiu, mokėjo tausoti jausmus be išskaičiavimų). Nesakau, kad reikia pulti su bet kuo (laimei, galima rinktis), bet kvaila kurtis ilgiausią sąrašą, koks turi būti žmogus; kvaila raginti rinktis tik kuo panašesnį žmogų išoriniais rodikliais. Gatavo varianto, tinkančio visais gyvenimo atvejais, vis tiek nėra, santykius ne tas gerus turi, kuris "teisingai pasirinko" ar pasirinko "idealų", o tas, kas santykiuose dirba, juos kuria, tobulina.
O kodėl tos moterys turėtų mylėti svetimus vaikus? Moteriai apskritai priimti ne savo vaiką yra sunkiau nei vyrui. Tai gyvas įrodymas mylimo vyro ryšio su kita moterimi. Iš čia kyla ir pavydas, ir nesusipratimai, nesusikalbėjimai, galų gale finansiniai įsipareigojimai. Jei mergina yra jauna, netekėjusi, be vaikų čia yra didelis vyro trūkumas, kam jai apsikrauti tokiomis problemomis, svetimais vaikais.
Nesutinku su jumis, bet kiek žmonių tiek nuomonių.