Knygos, knygos, knygos...

Sveikos

Na, šiandien buvo konkretaus savęs palepinimo diena, tai namo su manim parkeliavo net 7 knygos

Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"
Christina Baker Kline "Našlaičių traukinys"
George Orwell "1984-ieji"
George Orwell "Gyvulių ūkis"
Malala Yousafzai su Christina Lamb "Aš esu Malala"
Patricia McCormick "Pjūvis"
Jodi Picoult "Atpildas" nesusilaikiau

Nežinau kas čia man su ja yra, kiek kartų sakiau, kad viskas, nebeskaitysiu jos knygų ir bac žiūriu, kad skaitau Tik neseniai pasakiau, kad rišu su ja ir šiandien vėl nusipirkau dar vieną jos knygą Priklausomybė?

dabar dar 14 sausio, o žmogus jau perskaitęs 13 knygų. Nelabai tikiu

ir aprašęs?

Mokykloje buvau knygų žiurkė, visa biblioteka buvo perskaityta. Tai dabar skaityčiau nebent norėdama atgaivinti prisiminimus.
Bet paskutiniuoju laiku labiau domina modernesni, įdomesnio stiliaus rašytojai, nebūtinai tokie, kai skaityti vieną sakinį tenka du kartus, nes kartais norisi ir atsipalaiduoti ir kartu patirti malonumą skaitant knygą.

Perskaičiau (sugraužiau) J.Picoult "Susitarimas". Kad ir kaip mylėčiau žmogų, tikrai nepasielgčiau kaip pagrindinis veikėjas... tikrai... negalėčiau su tuo po to tiesiog gyventi...
labai patiko, tačiau kaip ir daugeliui labai užkliuvo pabaiga, taip pat ir nesuprantami iki galo Emilės motyvai...
bet kuriuo atveju buvau pasiilgusi Picoult.

Man Čepulio "Likimo upė" ir "Rėvos" labai įstrigusi knyga...
O kaip suprasti, bandysit dar kartelį?

Pradėjau skaityti (jau gerokai įpusėjau) Isabel Allende "Dvasių namai". Knyga užkabino Ir netyčia pamačiau, kad ši knyga yra viena iš trilogijos. Yra tęsiniai Fortūnos duktė ir Protretas Sepija. bet kai paskaitau apie ką tos knygos, tai nesusieju su Dvasių namai herojais. Gal yra skačiusių šias knygas? kaip ten iš tikrųjų? Pratęsimas ten?..

ten tik trumpus komentarus reik parašyt.


kažkada buvau paėmus, nors brolis ir mama labai išgyrė, bet man kažko neįtiko. O dabar per dvi dienas suskaičiau, akis pražiūrėjau ir antrą dalį užsisakiau, nes bibliotekoj nerasta .
Eina sau, nu ir gyvenimėlis Aš net mamos perklausiau, negi tikrai taip buvo sunku, taip, buvo sunku...


Jei neklystu, susiję, bet ne bėda, galima kaip ir atskiras skaityt. Aš tik Fortūnos dukters neskaičius esu.

Rekomenduočiau Giedra Radvilavičiūtė "Suplanuotos akimirkos". Tai esė rinktinė. Labai lengvai skaitosi, bet nėra lėkšta. Ir juokinga ir graudi, tokia gyvenimiška. Skaičiau daug kartų ir dar daug kartų skaitysiu.

Sveikos, labai norėčiau prisijungt prie jūsų jeigu galima
Pirmas dvi knygas skaičiau ir jau senokai, tai tiksliai visko neatsimenu, bet man rodos kad tai nėra toks grynas istorijos pratęsimas, jas ir kaip atskiras istorijas galima skaityti.
Iš viso tik prieš kelias dienas grįžau prie grožinės literatūros(po kokių 5 metų pertraukos) ir išsiilgus jos esu, nežinau, nei ką begriebt. Mintys sukiojosi irgi apie Allende kūrybą, nes man ji tada labai labai padarė įspūdį. O dar susiradau sąrašą kitų Pietų Amerikos autorių (kai studijavau, buvau pasirinkusi P.Amerikos literatūros - magiškojo realizmo paskaitas), tai galvoju kažką reiks paskaitinėti. Jeigu kam nors tas stilius patinka ir domina, galėsiu tuos kūrinius ir autorius čia surašyti
Ką tik pabaigiau "Popiežė Jona" - labai patiko, paliko gerą įspūdį, reiks dar filmą pažiūrėt, specialiai jo nežiūrėjau, kad nesugadintų įspūdžio
o dabar paėmiau Egziuperi "Citadelė" - filosofiška, sunki, iš pradžių norėjosi atidėt, kaip jau ir esu padariusi anksčiau, bet kuo toliau tuo labiau traukia. Dar nedaug perskaičiau, bet kol kas nėra aiškaus siužeto, užtat kiekviena pastraipa turi savo prasmę, metaforiškas kalbėjimas... Na, čia ne taip kaip koks saldus pyragaitis prie kavos žiūrėsim, kaip toliau bus... Gal kas skaitėt jau šitą knygą?

Sveika prisijungusi.

Pabaigiau Jodi Picoult "Kelias namo". Pakankamai skeptiškai žiūrėjau į šios knygos temą, iš pradžių netgi jos nepirkau būtent dėl to, apie ką joje rašoma, galvojau ai, kažkaip nesinori apie tai skaityti. Tačiau, per nuolaidų savaitę visgi ją nusipirkau. Paėmiau skaityti irgi tiesiog tam, kad perskaityti. Ir, savo nuostabai, turiu pasakyti, kad patiko. Nesu nusistačiusi nei prieš homoseksualias poras, nei prieš jų santykius, nei prieš jų meilę. Man asmeniškai jie/jos tokie patys žmonės kaip ir mes visi. Patiko knygoje išsakyta mintis, kad žmogų myli ne už jo lytį, odos spalvą, tikėjimą, myli tiesiog už tai koks žmogus jis/ji yra. Paprasta. Bet, tai ne vienintelė tema, nors apie ją ir sukasi visas veiksmas. Šmėkšteli ir bažnyčia su savo "normom", rėmais, į kuriuos netelpantys yra visaip kaip smerkiami ir gasdinami Dievo bausme, pragaro kančiom ir kitokiais paistalais. Nenorėčiau plėstis tikėjimo ir bažnyčios tema, nes jų atžvilgiu esu ne itin draugiškai ir teigiamai nusiteikus, mano nuomonė jų atžvilgiu kategoriška, kaip ir jų nuomonė apie "kitokius" žmones... Nepritariu tam kaip jie mąsto ir kuo remiasi smerkdami kitus, būdami lygiai tokie patys mirtingieji, klystantys ir nuodėmingi... Patiko ir knygoje aprašyta muzikos terapija, kaip ji gali padėti pasimetusiam paaugliui, skausmą kenčiančiam vaikui ar senoliui įkalintam savo kūne. Įdomu buvo skaityti ir apie nevaisingumą, dirbtinį apvaisinimą, kaip tai paveikia porą, jų santykius, kiek skausmo ir nevilties yra nesėkminguose bandymuose. Knyga viena iš geresnių Picoult kūryboj, mąsčiau daug ir minčių buvo skirtingų, bet gal taip tik man atrodo, nes, kaip jau daug kartų sakiau, visi knygas perleidžiame per savo vidinį pasaulį, per savo mąstymo, aplinkos prizmę. Tai kas užkabino ir buvo artima man vienoj ar kitoj temoj/potemėj, nebūtinai bus artima kitam žmogui. Šiuo atveju, nesigailiu, kad skaičiau šią knygą.