Labas vakaras,
Jau senokai skaitau šią temą - bene metus. Taip tyliai, sėmiausi idėjų skaitytinų knygų sąrašui, ne vieną iš jūsų temose paminėtų "išbandžiau"

Daug naujienų turbūt neįnešiu, tačiau traukia mane knyginė atmosfera, užeina noras pasidalinti mintimis, šviežiai perskaitytos knygos.
Paskutiniu metu lopiau spragas - vartojau daug Marquezo, populiariausius Irvingo raštus. Ilgiausiai skaičiau, bet likau apsvaigusi nuo S.Rushdie "Vidurnakčio vaikai". Praėjusiais metais buvau pasižadėjusi kaskart iš bibliotekos parsinešti nors po vieną lietuvišką knygą. Ne iki galo sekėsi pažadą tesėti , visgi, turiu pripažinti, prisibijau lietuvių rašytojų; ne itin juos pažįstu ir bijau nusivilti. Tačiau skaičiau su malonumu: S.Lomsargytė-Pukienė "Dita", Saulius Tomas Kondrotas "Žalio žvilgsnis", A.Šlepikas "Mano vardas - Marytė" (dar ir dabar dūšioj likęs pyktis ir skausmas, bet džiaugiuosi, kad perskaičiau). D.Kajoko "Ežeras ir kt...." lyg ir patiko, bet, kaip dabar madinga sakyti, neįtikino. Nesybes, nors ir išmoningai sukurtas ir pavadintas, mano fantazija atsisakė priimti. Kiti romano elementai taipogi keistai derėjo vieni su kitais. Galbūt dėl to, šią knygą tik perskaičiau, bet nebandžiau atpainioti, kiek nesybės yra esybės, bei nenorėjau joje ieškoti alegorinės prasmės.
Beje, Tiek Kajoko "Ežere...", tiek S.T.Kondroto "Žalčio žvilgsnyje" veikia Eliezaras ir Lizaras (jau gerai nepamenu, gal ir suklydau varduose). Gan panašios ir jų nešamos žinutės. Traukia išsiaiškinti, ką driežas reiškia mūsų tautosakoje...
Dar norisi palikti įrašą apie neseniai užbaigtą H.Ibseno "Perą Giuntą". Ėmiausi norėdama susipažinti su kūriniu, atspindinčiu Norvegijos kultūrą, šaknis. Ir visgi, ne mano natūrai teatras ir pjesės, o gal tai ir nenoras skaityti alegorijų...

O pagirti labai noriu vertimą.