QUOTE(Misis Vomband @ 2014 06 19, 18:10)
Tai, gal su ryskesniais visus su jaunaja nuzudyti, bet cia labai sunku spresti, tu mums savosius parodyk
Tarp kitko, mano jaunosios spalva mėgstamiausia raudona. Tai jai patiktų
QUOTE(agnemonas @ 2014 06 19, 18:57)
Labai labai grazus ir ilgas, tikrai ne i atviruka, o trumpinant prarastu savo grozi. Kol kas uzsikabinau uz siu, bet ir tai, nu kazkaip niekas nekabina

:
Mieli Jaunieji, Atrodo, dar taip neseniai Jūsų akys žibėjo piešdamos pirmuosius nedrąsius šypsnius ant švelniai įraudusių veidų. Ir lūpos, kvepiančios jaunystės gaiva, tarė pimuosius meilės prisipažinimus, kurie kaip lengvas pavasario vėjas lengvai plevendavo ore. O, kiek drąsos reikėjo tarti šiuos žodžius mylimiesiems! Visai kaip pirmą kartą tariant : Mama ir Tėti. Netruks prabėgti laikas ir patys girdėsit taip į Jus besikreipiančius pūstažandžius angelėlius. Dar vėliau sėdėsit kieme po šeivamedžiu, šalna puoštais plaukais. Tuomet prisiminsit savo nelengvai nueitą kelią ir draugystės pradžią. Tada viskas atrodė taip lengva lyg Jus gaubtų iš vaivorykštės nuvytas burbulas, pro kurį negali prasiskverbti joks blogis, jokios nelaimės... O dabar suprantat, kad jį metai po metų reikia vyti patiems: švelniu bučiniu, saugiu apkabinimu ar paprasčiausiu žodžiu MYLIU. Tad linkime vyti šį burbulą be plyšių ir įtrūkimų tikslingai ir nuoširdžiai.
Dabar jau pažįstu tave Ir laukiu po aukštąja žvaigžde, Kur džiaugsmas kuklus ir tylus, Kur skausmas orus ir kantrus: Po aukštąja žvaigžde. Tavo balsas ateina, Apkabina mane atsimenu viską. Paženklintas meile čia stoviu, Laikydamas rankoj bežiedę gerumo žolelę: Po aukštąja žvaigžde. Pro švintantį rūką Virš girių, laukų ir širdžių nuplazdena balandis, Suspaudęs snape, kaip alyvos šakelę, Žodį myliu: Nutūpk jau, šaukiu. (žodžiai Justino Marcinkevičiaus)
Mylekit vienas kita, bet meiles nepaverskita panciais: geriau tebuna jinai jūra, skalaujanti jusu sielu krantus. Pripilkit viens kitam taures, bet negerkit is vienos. Atlauzkit viens kitam duonos, bet nekaskite tos pacios riekes. Dainuokit kartu ir dziaukites, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras, kaip po viena yra ir liutnes stygos, nors virpa ta pacia muzika. Atiduokit savo sirdis, tik ne vienas kito nuosavyben, nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti Jusu sirdis. Ir stovekite kartu, bet ne per arti vienas kito, nes juk sventos kolonos stovi atskirai, o azuolas ir liepa neauga viens kito seselyje... Iš filosofo ir pranašo Kalilio Dzibrano knygos.
Kiekvienas laivas randa savo uostą, savo krantą, tegul duobėtą ir nelygų, bet savą, jaukų ir pažįstamą. Kiekvienas paukštis randa gimtą kraštą, tegul ir šaltą, darganoto oro nukankintą. Kiekvienas žodis, veiksmas bumerangu grįžta. Tegul kely Jus lydi Meilė, Supratimas, Tarpusavio pagalba, Ryžtas...
Taip lengva būti mylimam, ir kartais taip sunku mylėti, Išmokite gyvenime vienas kitu tikėti, Tikėti, kai bus sunku, kai, rodos, nebeliks jėgų pakelti, Ką likimas Jums atsiųs... Atsiminkite, Jūs turit vienas kitą, Ir viens kitam Jūs stipriausia tilto atrama.
PABAIGA
Kažkodėl eilėraščius sukopijavo kaio prozą...