Beto žiauriai sunku pernešti tai, kad iškart nebepavyksta pastoti (pirmą kartą pavyko iš pirmo karto)... Pirmą mėnesį kai pabandėm, mano reguliariosios mm vėlavo 10 dienų ir jau maniau, kad tikrai pastojau ir kad testai rodantys vieną juostelę meluoja... Deja, mėnesinės visgi atėjo... Tada maniau, kad pavyks sekantį kartą ir pagal visus apskaičiavimus tikrai turėjom pataikyt ant OV, bet kažkodėl vėl nepastojau... Čia žiūriu kai kurios mergaitės rašo, kad po A suplonėjo gleivinė ir kad dėl to sunkiau pastot, tai ir aš imu prisigalvot, kad ar nebus man pakenkę per tą A... O dėl klausimų apie vaikus, anksčiau aš ir mėgdavau žmonių paklaust ar nenori vaikų, dabar nieko nebeklausiu, nes žinau kad visokių nelaimių gyvenime būna... Tikiuosi, kad šis košmariškas laikotarpis mūsų gyvenimai greitai pasibaigs ir visos kitąmet supuosim ant rankų mažylius.
Beto žiauriai sunku pernešti tai, kad iškart nebepavyksta pastoti (pirmą kartą pavyko iš pirmo karto)... Pirmą mėnesį kai pabandėm, mano reguliariosios mm vėlavo 10 dienų ir jau maniau, kad tikrai pastojau ir kad testai rodantys vieną juostelę meluoja... Deja, mėnesinės visgi atėjo... Tada maniau, kad pavyks sekantį kartą ir pagal visus apskaičiavimus tikrai turėjom pataikyt ant OV, bet kažkodėl vėl nepastojau... Čia žiūriu kai kurios mergaitės rašo, kad po A suplonėjo gleivinė ir kad dėl to sunkiau pastot, tai ir aš imu prisigalvot, kad ar nebus man pakenkę per tą A... O dėl klausimų apie vaikus, anksčiau aš ir mėgdavau žmonių paklaust ar nenori vaikų, dabar nieko nebeklausiu, nes žinau kad visokių nelaimių gyvenime būna... Tikiuosi, kad šis košmariškas laikotarpis mūsų gyvenimai greitai pasibaigs ir visos kitąmet supuosim ant rankų mažylius.
man ir A daryta, gruodžio mėnesį, bet mano nėštumas jau gan nemažas buvo Pradėjom planuoti nuo balandžio mėnesio, bet vis nepavyksta. Jau kelis ciklus tikrai maniau, kad pamatysiu II, nes ir OT gadinau ir BT sekiau, bet mmm ateidavo. Po A pastebėjau, kad mmm labai pasikeitė, jos sutrumpėjo, negausios. Pradžioj nekreipiau dėmesio, bet kai jau atrodė, kad tikrai turėjau pastoti ir nieko, nuėjau pasitikrinti. Pasakė, kad gleivinė per plona - 7,7 mmm. Tai va. Dabar laukiu mmm, eisiu darytis hormonų tyrimus, bandysim kažkaip tą gleivinę storinti. Nors jau ir pati pradėjau vitaminą E gerti...
Pora menesiu saugojomes. Praeita jau nebe bet geriau sriprius vaistus gerai kad ir meizkibom. Si menesi gaudem O. Kita savaite darysiu TSH kraujyje o dar po savaites pas gydytoja. Noriu pasidalint savo penktadienio isgyvenimais. Parduotuvej susitikau pazystama it netycia nugirdau jos pokalbi su kitu zmogum kad vasario 12 gimdys. Neisivaizduojat kaip pradrjo rankos ir kojos drebet. Musu dziaugsmas turejo but pries pat valentino diena. Kaip skyksciai pasijauciau kad blogu minciu prisigalvojau. Tik zinau kad ji buvo mano situacijoj ir kad taip buna kad ne visi pradeti kudykiai gimsta. Issikriokiau ir pagalvojau kad ir kiek laiko bepraeitu po P ta zaizda dusioj vis atsivers paciu netikeciausiu momentu.
Mes per Naujus metus draugams, o draugai mums palinkėjom vaikučių ir taip ir gavos, kad ir man ir draugo panelei užkibo... skirtumas tik tas, kad ji rugsėjį gimdys, o aš ne... Kai sužinojau, buvo kažkaip labai liūdna... nors atrodo turėčiau pasidžiaugti, kad kitiems sekasi, bet širdy kirminukas graužė su klausimu kodėl jai pavyko, o man ne...
Mes per Naujus metus draugams, o draugai mums palinkėjom vaikučių ir taip ir gavos, kad ir man ir draugo panelei užkibo... skirtumas tik tas, kad ji rugsėjį gimdys, o aš ne... Kai sužinojau, buvo kažkaip labai liūdna... nors atrodo turėčiau pasidžiaugti, kad kitiems sekasi, bet širdy kirminukas graužė su klausimu kodėl jai pavyko, o man ne...
Manau mum daugeliui cia taip, as suzinojau kad pussesere, kuri neplanavo net vaiku gimdys tada kada ir as gimdzius buciau, sunku lb bet turim nepaluzti, nesidairyti i kitus ir toliau eiti link svajones, kad ir labai baisu
Esu pasyvi šios temos (ir viso SM forumo) skaitytoja, bet kai dabar perskaičiau paskutinius Jūsų pasisakymus, atrodo, lipa iš krūtinės noras pasidalinti. Mes norim vaikų, turėjom vieną nesėkmę šių metų sausį. Niekas apie tai nežino (tik mano tėvai ir sesuo). O kiti kai klausinėja "kada vaikai", "o kaip vaikai", valiūkiškai arba jau piktai (nes užkniso tie klausimai) atsakom, kad "kai bus laikas, tada"; jeigu klausia, ar planuojam, tai atsakom, kad ne. Visiems sudarom įspūdį, kad neturime vaikų savo noru (susituokę du metai, kartu esam - penkti). Negaliu imti ir atvirai pasakyti, kad kažkas nesigauna. Tai kaip koks kompleksas. Taip ir baisu per kiekvieną šeimos/draugų/kolegų susiėjimą, kad tema pakryps ta linkme. Įsijungia savisauga. O siutas ima, kai net tėvų kaimynai ima klausinėti jų, kada pas vaikus gandrai, nors jie nėra artimi ddraugai ar bičiuliai.
O problemos pas mane su hormonais ir nerimu. Nerimas lėmė, kad ilgai bijojau pradėti vaikus. Maniau tam reikia labai susireguliuoti mitybą, dienotvarkę, mintis. O kai pradėjom persileidau.
Tos mintys apie vaikus, forumai, knygos, straipsniai, bkt, O testai, hormonų tyrimai - visa tai taip susikrovė, tai toks jausmas kad aš TAAAAAAIP pavargau nuo to planavimo ir toks jausmas, kad planuoju jau kokius 5 metus tuos vaikus, jeigu ne 10.
Galiausiai po persileidimo, kai beveik pusę metų tyriausi hormonus, daviau organizmui atsipūsti, tai nieko kas susijęs su nėštumo planavimu nesekiau, neskaičiau, nesidomėjau. Tik matavau BKT, kad suprasčiau, ar vyksta ovuliacija dėl padidėjusio prolaktino kiekio, ar ne. Kai hormonų tyrimai baigėsi, mečiau ir tą reikalą. Atsipūčiau, dariau atsipalaidavimo pratimus ir štai - seksas buvo nuostabus, mėgavomės be jokių planavimų. BET! Pajaučiau po kelių savaičių O skausmus - ir vėl viskas stojo. Kūnas stingsta, ima nerimas. Dvi savaites tie O būdingi skausmai tęsiasi, BKT nematuoju, tai ir nesuprantu, kada per tas dvi savaites įvyko O, jeigu įvyko. Puoliau vėl į SM, į TD forumus skaityti neštumo požymių, kiekvienas krepšt krūtinėje ir pilve man sufleruoja, kad gal laukiuosi, nors mano PMS simptomams visada galima pripaišyti nėštumo požymius.
Stabdau, nes ir taip daug parašiau. Žinau, skamba kaip kliedesiai, bet niekam nenoriu realiam gyvenime guostis. Vyrui ir taip išūžiu galvą. Tik po pusės metu po persileidimo pasisakiau tėvams - tai jau labai didelis žingsnis. O kai močiutė sveikino su vedybų sukaktimi ir paklausė ko palinkėti, savo nuostabai pati pasakiau, kad vaikų. Dar su drauge neseniai pasidalinau, kai sužinojau apie jos persileidimą, kad tp tai patyrėm ir dabar vėl planuojam vaikus. Tai čia jau man super atvirumas šiuo klausimu.
Stabdau, nes ir taip daug parašiau. Žinau, skamba kaip kliedesiai, bet niekam nenoriu realiam gyvenime guostis. Vyrui ir taip išūžiu galvą. Tik po pusės metu po persileidimo pasisakiau tėvams - tai jau labai didelis žingsnis. O kai močiutė sveikino su vedybų sukaktimi ir paklausė ko palinkėti, savo nuostabai pati pasakiau, kad vaikų. Dar su drauge neseniai pasidalinau, kai sužinojau apie jos persileidimą, kad tp tai patyrėm ir dabar vėl planuojam vaikus. Tai čia jau man super atvirumas šiuo klausimu.
Aciu uz si posta. Zinokit, man pasisakius tevams, broliui ir draugems - palengvejo. Nebeklausineja, kada ir kaip su vaiku planavimu. Zino kas nutiko, tad ikyriu klausimu nebera.
Vakar, net ginis pasake, jei tu pasiklabetum su draugem, mama, anyta apie tai - suzinotum, kad esi ne viena, kad tiek daug moteru tai patiria. Kad tiek daug tavo aplinkiniu patyre ir zino kaip tu dabar jautiesi.
Pasakiau apie A mamai ir anytai, atgal suzinojau, kad abiejom tai yra nutike, bet po to vel pastojo ir sekmingai isnesiojo. Tai man ikvepe labai daug vilties.
O gal iš patirties žinote, kas po poros ciklų po A pastojo ir kaip sekėsi? Kažkaip nežinau kaip tuos tris mėnesius ištverti, jeigu visi tyrimų atsakymai bus geri. Be to amžius jau gerokai didesnis ir tik po kelių mėnesių šį kartą užkibo...
O dėl klausimų apie vaikus, anksčiau aš ir mėgdavau žmonių paklaust ar nenori vaikų, dabar nieko nebeklausiu, nes žinau kad visokių nelaimių gyvenime būna... 
Tikiuosi, kad šis košmariškas laikotarpis mūsų gyvenimai greitai pasibaigs ir visos kitąmet supuosim ant rankų mažylius. 
Pradėjom planuoti nuo balandžio mėnesio, bet vis nepavyksta. Jau kelis ciklus tikrai maniau, kad pamatysiu II, nes ir OT gadinau ir BT sekiau, bet mmm ateidavo. Po A pastebėjau, kad mmm labai pasikeitė, jos sutrumpėjo, negausios. Pradžioj nekreipiau dėmesio, bet kai jau atrodė, kad tikrai turėjau pastoti ir nieko, nuėjau pasitikrinti. Pasakė, kad gleivinė per plona - 7,7 mmm. Tai va. Dabar laukiu mmm, eisiu darytis hormonų tyrimus, bandysim kažkaip tą gleivinę storinti. Nors jau ir pati pradėjau vitaminą E gerti...
