Sveikos,
Atsakingai auginti yra didelis darbas. Reikia nuolat gilintis, galvoti, analizuoti, mokėti atsiprašyti, reikia sugebėti įsijausti į vaiko būseną. Kokius jausmus jausdavote,kai jus bausdavo? Aš jausdavau pyktį, norėdavau atkeršyti, prisigalvodavau,kad man kažkas blogo atsitinka, kaip jie gailisi. Tėvai sako,kad myli ir tuo pačiu muša. Suteikia skausmą ir sako, kad tai tavo labui. Kad taip galima įrodyti savo tiesą, kažką išaiškinti. natūralu,kad vaikai tada muša silpnesnius, taip jiems "įrodinėdami savo tiesą". Mergaitės užaugusios dažnai susitaiko su smurtu šeimoje, nes "muša, bet juk myli".
Problema ta,kad vaikas nelaikomas lygiaverčiu asmeniu, su kuriuo galima tartis, galima nustatyti ribas, numatyti pasekmes, neatsisakant tarpusavio pagarbos. Juk būna,kad aplinkiniai elgiasi ne taip,kaip jūs norit?,mama, vyras, draugė, kolegos, pavaldiniai.. ar duodat jiems "į galvą", kad suprastų? Abejoju,kažin, ar jie tai toleruotų. Juk ieškote diplomatinių priemonių? O kodėl su vaiku kitaip? Nes jis silpnesnis, nes niekur nepabėgs?
Nė vienas vaikas negimsta blogas, nė vienas nenori įskaudinti tėvų. Jei vaikas netinkamai elgiasi, jis prašo pagalbos. Taip, užtrunka laiko,kol imi tai suvokti. Nė vienas vaikas nenori tyčia užknisti tėvų. Jis nemoka suvaldyti savęs, savo emocijų, galbūt jam trūksta dėmesio (beje,absoliučiai visko leidimas vaikui irgi yra dėmesio jam stoka, tėvai tiesiog nesigilina,nes jiems taip ramiau). Ne visi randa laiko ir jėgų visada atsakyti į vaiko klausimus, visada pastebėti jo problemas, padėti jas spręsti čia ir dabar, išklausyti,nemenkinti jo išgyvenimų. Vaikai gali protestuoti dėl begalės dalykų.netgi dėl dalykų,tiesiogiai su jais nesusijusių

ėl tėvų tarpusavio santykių, jų darbo niuansų ar pan. Tai vyksta pasąmoningai, jie negalvoja "sunervinsiu, įžeisiu mamą ir pasijusiu geriau".maniškė nėra niekam blogo žodžio pasakius, kodėl turėtų? Ji jų negirdėjus. Niekas ant jos nerėkia, nežemina, negėdina. Kodėl ji turėtų? Jei pikčiau ką pasakė, pamatė,kad aš nuliūdau,tuoj pabučiavo, atsiprašė,kad nenorėjo taip pasakyti. Vaikai yra jūsų veidrodis, ką įdedate, tą ir gaunate, ypač kol maži.žinoma, niekas nenori to pripažinti... Paskui jau įsijungia aplinka, visuomenė,kuri gali įdėti visokio brudo, ir čia jūsų iššūkis -auginti taip, kad tam š..l vaikas neatvertų savo sielos durų.
Kai vaikas gimsta, jis patenka į jam nežinomą aplinką. Joje yra tam tikros taisyklės,kurių jis nesupranta. Dauguma jų nėra absoliučios, vienoje šeimoje vienokios, kitoje - kitokios. Vaikui jos primetamos,jis negali rinktis. Jis dar labai nedaug supranta,jis nemoka apibendrinti, daryti išvadų. Jis nesupranta,kodėl vienas veiksmas sukelia tėvų šypseną, o kitas -pyktį. Jam reikia to išmokti. Bet jei yra baudžiamas (bet kokia forma), jis negali išmokti,nes patiria stresą ir baimę. Ir taip užsisuka tas didžiulis sniego kamuolys.
Vaikai nesugeba suprasti tavo jausmų. Juk ir suaugusieji dažnai patiria stresą, pyktį, tik jie žino,kaip jį valdyti.gal eina į sporto salę, gal išsirėkia sau vieni (arba, deja, ant šeimos narių), kiti geria vaistus arba alkoholį. Jie sugeba įvardinti,kas jiems yra :pykstu, nes huvo sunki diena darbe, nes skauda galvą ir t t. Kai supranti, dėl ko taip jautiesi, tai negąsdina. Vaikai dažnai nesugeba to suprasti, ypač jei niekas nemoko savo pavyzdžiu,neanalizuoja kartu su vaiku. Jie patiria stresą ir jo išsigąsta, jie išreiškia tai taip,kaip moka, ir už tai jo mylimiausi žmonės ant jo supyksta. Jis pasijaučia labai nesaugus ir vienišas,jis bijo,kad jo nebemylės, ir elgiasi dar blogiau,ieško išeities. Jis yra mažas ir nemoka to,ką mokame mes (ir tai ne visi). O saugumo jausmas -vienas pamatinių brandžiai asmenybei augti.
Laimingos vaikystės grupėje viena naujai prisijungusi narė pasakojo savo istoriją. Ji vis pykosi su savo trimečiu vaiku,jis buvo piktas, atsikalbinėjo. Permąsčiusi tai,ką perskaitė, konflikto metu ji pykstantį vaiką apsikabino ir pasakė,kad labai jį myli. Vaikas...pradėjo graudžiai verkti sakydamas :"ir teisingai, vaikus reikia mylėti, net jeigu jie blogai elgiasi!". Ji buvo šoke..
Galėčiau rašyti ir rašyti, bet esu viena su dviem mažiais, be to, niekas tiek neskaitys. Aš jūsų prašau tik vieno: nuėjote daug, kad susilauktumėte vaikučių. Pavarkite dar šiek tiek, kad užaugintumėte juos laimingesnius ir dvasiškai sveikesnius. Bent pamąstykite, pagalvokite, paskaitykite, įvertinkite lyg iš šalies savo elgesį, nuostatas, reikalavimus, reakcijas. Sąžiningai įvertinkite savo reikalavimus vaikui. Palyginkite su sau keliamais reikalavimais. Ar visada elgiatės tobulai? Ar pagal savo standartus kartais nesat vertos diržo ar šaukšto kakton? Tiesiog...jei nors minutę per dieną apie tai pamąstysit,maža ką, gal nuomonė ir pasikeis. O gal ir ne.
Laina, negali mano vyras eiti. Geros pareigos, karjerai šakės būtų po metų, iš jo gyvenam, aš dabar nieko negaunu, o lubos tokios dabar, kad užtektų tik paskolai (didelė) ir mokesčiams. Niekaip.