Myliu savo vyrą, bet jis paliko mane

Ne blogesnė, jinai tradicinė, bet kažkaip šiais laikais tinka tik tvirtom bobom. Bet daugeliui dabartinių statistinių moteriškių - ne. Todėl kad jinai tokiu atveju nesupranta, ko iš jos norima. Diedas, turėdamas akivaizdžiai tradicinę žmoną, net ir šiuolaikinis, ir nebiednas būdamas, nori barščių, švarių skalbinių, tvarkos, nesergančių vaikų ir gražios žmonos. Kosmopolitenas nori tobulėjančios, save realizuojančios, pasportavusios, pinigus uždirbančios, grožio salonus lankančios. Vaikų žurnalai nori linksmos, su vaikais užsiimančios, pedagoginius žaidimus žaidžiančios. Tai va, paimi ir bandai - tvarka, barščiai, sportas, grožis, mokslas, vaikai, tvarka tvarka tvarka. Ir šūdas, dovanokitės, gaunasi, vis ką nors praleidi. Ir save ėdi - va, barščiai tai yra, bet kambary bardakas, va, į grožio saloną tai nuėjau, bet vaikas snargliuotas, va, vaiką paskiepijau, bet barščių neišviriau, mokslai stovi, dulkės kaupiasi. Ir ėdi save, ėdi, ėdi. pareina diedas, galvoji, tiek ariau visą dieną, nu va, paguos, pagirs, kad aš visgi kažkam tikus. O tas, panimajete, pavargęs, panimajete, nusikalęs, panimajete, ką jau tu čia vargai, žaislų pilna asla, kur barščiai, blyn, vėl nieko neveikei? Va.

O eini į darbą, vaikai į daržą - tvarka mažiau gadinasi, šert mažiau, bliūdų mažiau, pavargsti mažiau (mažiau!), visuomenė tave vertina - gerai kažką padarei, tai tas matosi, ne taip kaip vazonikus laistyt, matosi tik kai nepalieji... Ir yra galimybė, kad pareigose pakels. O kad nuosavas vyras pamatytų, kad tu nuvalei dulkes - tokios galimybės nėra.

Finale boba, kuri dirba ir užsidirba, yra laimingesnė, visuomenėj labiau vertinama ir labiau savim pasitiki, geriau save vertina, be to, mažiau nori to įvertinimo kažkokio. Laimingesnė boba - laimingesnis diedas, laimingesni vaikai.

Ir aš čia ne šiaip teorinį Š malu, aš dviejų vaikų boba, viską savu kailiu išbandžius

Visiškai pritariu Noa, o jei dar pridėti moteris sėdinti namuose ir verdantį braščius žiūrėk po kiek laiko tampa savo diedui neįdomi ir jis ieško išsilavinusios, jo darbe save berealizuojančios moteros tai pradedi suprasti tavo pasiaukojimo niekam nereika, jo niekas nevertina. O praleidusi bent 10 metų namuose tu jau ir dabdaviam nereikalinga.

Na, jei priimti pažodžiui ir tiesiogine to žodžio prasme.... Na pati kalta.
Bet ir užvertus nosį vaikščioti kaip ji super gerai gyvena be jo... Nu tai ir tegul gyvena be jo. Ir pragarą padaro vienas ir padaro dar taip subtiliai ir pats to nesuvokdamas, kad norisi tik bėgti ir kuo greičiau ir kuo toliau. Perkelinėti atsakomybę nuo savo pečių dar ir kitam, motyvuojant "aš čia didvyrė, plėšiausi, ardžiausi, dėl vaikų dėl šeimos, o jis kiaulė tik į teliką žiūrėjo..." nu kaip, o kas jai liepė sėdėti tuose namuose? Dėl vaikų? Vaikai ačiū pasakys? Optimistės. O ir namuose, ne tik vaikai auga, bet ir vyras gyvena. Ir plėįti nuo savo krūtinės bliuskę, vaidnant M. Melnikaitę .... Niekam tos aukos nereikalingos.


Aš sakiau, jausti dėkingumą? Pati priėėme jai pasiūlytas taisykles. Kas kaltas? Moterimi norėjo pasijausti? Pasijuto. Tai vat dabar niekas nekaltas. Ko norėjo tą ir gavo.


Papildyta:

Ir pritariu, ir nelabai pritariu tau.
Pritariu, kad tai ką tu išdėstei yra tiesa.
Bet taip pat pritariu, kad ir tradicinė moetrs pozicija šeimos atžvilgiu yra gerai ir tiesa. BET, aš abejoju ar vyras pakęs ir kaip ilgai pakęs save šalęs pastoviai turėdamas amžinai ir viskuo nepatenkintą žmoną (ne ten kojines padėjai, ne taip šaukštą pasiėmei, ko čia su batais per kolidorių, kodėl tavo visi drabužiai išmėtyti, tu manęs nepabučiavai, tu ten aną trečia ketvirtą penktą...)
JEIGU jau vyras pradeda kalbėti apie skirybas visada reikia suklsuti, kas PRIVERTĖ jį apie tai pagalvoti. Nes vyrai apie skirybas kalba YPAČ retai, nes jiems dažniausiai viskas visada gerai.
Apie skyrybas pradeda galvoti:
a) jei turi gerą kitą moterį šalia;
jei šeimoje su žmona santykiai = totalus pravalas;
c) a ir b viename.
Saika jausti reikia šokdinant juos pagal savo dudelę. Vieną dieną ims ta dudelė ir sulūž, kas tada? Kaip sakiau, vertinti pradėjo vyrą tik tada, kai jis išėjo iš namų. ir tai dar priekaištauti sugeba. matyt savoje akyje rastas netrukdo kito akyje kristlą pamatyti.

Tai vat ką aš ir noriu pasakyt... Boba turi būt stipri. Stipri vidum ir apsisprendus, kad jinai nori vat taip ir jinai vertinga namų šeimininke būdama. Tada jinai nesistengs persiverst per galvą ir nesusitraumuos, bandydama pasiekt idealą... Ir neės vyro, laukdama ir nesulaukdama komplimentų ir įvertinimo, jinai pati save įvertins.
Bet jei boba kaip dauguma mūsų Kuriai įtaką daro šūdžurnaliai, šūdspecialisčiai, firmos ženklai, kūno svorio standartai ir sezono mados trenksmai, tada ana pati save užės ir nebus ten jokios tradicijos... Senobės lietuvaitės, vaikus augindamos, jų pusę numarindavo, aslą prašluodavo, vištas pasilesindavo, o apie sportus, mokslus, madas ir intelektą nė galvot negalvojo, ir buvo patenkintos, nes jautėsi besančios savo vietoj... Ir vertinimas aiškus būdavo - vaikai gyvi, asla išplauta, bulvienė skani, kiaušiniai surinkti, o jei dar darželis nuravėtas - gera žmona, priešingu atveju - bloga. Paprasčiau buvo...
Papildyta:

Man regis, bijau, kad atspėsiu, šitas konkretus vyras galvoja ne apie skyrybas, o apie ramybę, ir kitos bobos bent rimtos, bent kol kas - neturi. Nes jei turėtų, ne taip elgtųsi. Paskui vaikus nebėgiotų, materialiai kuo toliau, tuo menkiau remtų, tuo tarpu žmona apie tai nekalba. Nors realiai, kai jau tikrai PALIEKA, tai aktualiausia problema nedirbančiai žmonai būtų ne kodėl nemyli, o KĄ ĖST...

suprantu temos autorę....
jai reikėjo tik to, kad vyras įvertintų ją kaip moterį, kaip vaikų mamą, kaip šeimininkę, o visų pirma kaip žmoną - mylimą moterį.
žinau pagal savę - jei tik kurią dieną mano vyras nepasako man mielesnio žodžio, pradedu liūdėti, nerimauti, o galiausiai net pykti ant jo o jeigu tai tęstūsi ištisus mėnesius?
atsiranda tarsi užburtas ratas -vakar susikoliojosm, tai negi šiandien pulsim vienas kitam į glėbį tarsi nieko nebūtų atsitikę ???

o kartais reikia tiek nedaug - grįžau iš darbo - "myliu, tu man tokia gera" - rodos visus rūpesčius nuo pečių nupūstų tokie žodžiai.

labai skeptiškai vertinu šiuo metu taip visų į akis brukamus vietinės reikšmės "a la psichologus", kurie ne tik, kad padėti kažin ar sugeba, bet dažnai pridaro daugiau žalos negu naudos.

tai va ,greičiausia ir yra pagrindinė priežastis verčianti tuos vaikus lankyti,kad valgyt vaikai nori.O ir šiaip jau ,kad jis toj šeimoj su kuo ramiai santykinai ramiai pabūt galėjo,tai ir buvo vaikai,ir myli jis juos nepriklausomai nuo motinos.Manau,kad einamuoju monemtu jis jaučia vienintelį jausmą-palemgvėjimą ir nieko į ateitį neplanuoja.Nereikia įsikąst jau taip-myli vaikus-kol myli moterį.Taip būna ne visada.

Aaai, beveik visada Vaikai valgyt nori - pervestų babkes ir viskas. Bet ne - vežioja, šokinėja

nu gerai,beveik visada ,ale šitas atvejis kažkoks ne tipinis,muša jį,jis viskuo rūpinasi,kažkaip viskas aukšyn kojom,nu tai prielaidas galima daryt,kad ir vaikus myli iš tiesų ir iš širdies.Suprasi kaip ten buvo dar,ir kokios povandeninės srovės plaukė.O šiaip tai sutinku su tavim,kur tu ten rašei.

A velnias žino ką jis galvoja. Kol kas mes težinome vienos pusės pasakojimą. Kad ir koks jis vienpusis, bet pripažinti ir nukelti kepurę vertą - labai savikritiškas. Pirmas ir svarbiausias žingsnis padarytas - pripažinta sava kaltė. Labai tikiuosi, kad savilaikis prisipažinimas sau padarytas. O kaip toliau bus - viskas priklauso jau nuo jos ir jo. Jeigu yra bent 0,0000....1 tikimybės, kad viskas gerai - aš tik už tai.
Kaip tai padaryti? Tu jau parašei. O ar ji pasinaudos patarimais ar ne - jos reikalas. Aš veikčiau, o ne sedėčiau ir verkčiau, kokia esu nelaiminga.

P.S. Ji, o jei negauni švelnumo, meilaus žodžio ir pati nieko pasakai? Negi neprieini ir neprisiglaudi prie vyro, kad išsklaidyti tas niūrias mintis? Ar tik imi imi imi ir tikiesi, kad tau viską duos (aš apie emocijas ir teikiamus emocijų malonumus)? Namie padaryti darbai dar ne viskas, meilės ir šilumos troškulys yra labai galingas, o jį numalšinti tereikia tiek mažai. Kad ir paprasto bučinio į žandą, šelmiško žvilgsnio ir t.t. Na ne man senai tarkai aiškinti, ką su vyrais daryti

Skaitau Noa patarimus ir į galvą deduosi, grynas auksas už dyką

Oho, kokie pasisakymai buvo. Baisu net skaityt . Net jau nebespėsiu į kiekvienos komentarus atskirai atsakyti, bet esmė ta, jog is tiesų kazkaip jūs mane gerokai supurtėt. Stengsiuosi pasinaudoti Noa patarimais ir būti visaip kaip kuo stipresnė., kuo ramesnė ir t.t. Pasakysiu jums visoms atvirai, pasidariau tokia, kokias visada niekinau, zirzianti, nepatenkinta ir visa kitokia kaip apibūdinote. Kažkaip kai viską pakomentavote iš šono, tai iš tikro begalo žiauriai nuskambėjo ir pasibaisėjau viskuo.
Sakote pati priėmiau taisykles, sėdėti namie? Taip priėmiau, bet su sąlyga, kad turiu baigti mokslus, nes pastojau per anksti ir dar daug turėjau ką išmokti ir t.t, taigi tai buvo sėsta daug daug apkalbėta ir išsiderėta. Nors pražioje mes neturėjome nė pakankamai pinigėlių ir t.t, ir aš aukojau moteriškus dalykus (rūbus, papuošalus, kirpėjas, kosmetologes ir t.t) tam, kad liktų kapeika auklei, kurios dėka bėgdavau į pačias svarbiausias paskaitas. Taigi vaikščiojau su senais skarmalais, nors jūs galvojat, kad aš čia buvau be galo išpaikinta ir t.t. O mano pasiekimai tokie, jog aš pabaigiau bakalaurą, pabaigiau magistrą, išmokau anglų kalbą, nes mokiausi vokiečių ir beje baigiau anglų kalba mokslus. Lankiau įvairius kursus, nors vyras galvodavo, kad aš pinigus investuoju į kosmetikas ar dar kažką. O aš investavau į savo lavinimą, tam jog galėčiau save be gėdos siūlyti darbdaviams. Taigi dabar aš tą turiu ko norėjau. Žinoma norėjau, kad būtų susiklostę viskas kitaip: pirma mokslai, po to darbas, po to vaikai ir vėl darbas. Bet buvo taip kaip buvo, pastojau studijuodama ir dirbdama, o nenorėjau jokių akademinių ir t.t. Todėl tiek laiko ir nedirbau. O kodėl man nepasinaudoti tokiom sąlygom nereikėjo-suteikta galimybė mokslus baigti, gal mano vyrui būtų šovusi mintis mane su pirmu vaiku palikti ir išeiti, tai aš norėjau apsidrausti, kad kol yra galimybė, tai ja ir pasinaudoti. Nes turėjau gyvenime daug pamokų, kai papraščiausiai suteiktom galimybėm nepasinaudojau ir griažiau save po.
Galvokit, kad esu netikėlė, jog nedirbau, bet aš taip nemanau. Tikrai nesijaučiu kažkuo prastesnė už tas, kurios dirbo tuo metu. Vyras tuo metu darė karjerą ir mane vis drąsindavo, kai man kažkas pradėdavo priekaištauti, kodėl nedirbu. Vyras mane šiuo klausimu visuomet palaikydavo ir sakydavo, kad dabar tavo draugės dirba (nes visos bevaikės), o ateis laikas visos pradės vaikuotis ir bus kažkiek laiko mano padėty, taigi, o tu tuo metu sau ramiai dirbsi, nes vaikai bus paaugę ir tau jau bus lengviau. Žinoma jums atrodys, kad aš ožka ir klausau savo vyro aklai, bet jis moka mane įtikinti. Lygiai taip pat jis su manimi tardavosi dėl darbo savo (nors beje aš buvau kaip jums pasirodė- tokia nuoboda) ir naudodavosi mano patarimais. Na, galvokit kaip norit apie mane.
Žianau tik viena, kad tikrai persistengiau su savo nesamoningu, tikros durnos bobos elgesiu. Fui gėda net prisimint. Na, bet gyveni ir mokaisi.
Papildyta:
ir dar:
Noa, tavo patarimai tai prajuokino gerai, bet labai teisingai parašyta. Sakau reikia atsispausdinti ir įsirėminti. Jei vyras čia nevaikščiotų, tai taip ir padaryčiau, kad kabėtų kaip priekaištas mano elgesiui durnam. Bet dabar nešiosiu minty tavo patarimus. Ačiū, kad nors šian pasijuokiau skaniai