Gimdysiu (-žiau) viena

Manau kad vyras turi dalyvaut, gimsta juk dvieju zmoniu vaikais o nevieno Jokingai skamba pasakymai ner cia ko jiem ar pan Manau vyrai patiria daug viska labiau, sunkiau. Nes moteris gimdo jai skauda ir viskas,o vyras ziuri pergyvena jaudinasi, uztad ir alpsta

labutes,
Kiekviena is musu individuali asmenybe, tad ir norai musu skirtingi. As tai nenorejau , kad vyras net ligoninej butu, o ka jau ten palatoje... Tad jis sedejo ir lauke kantriai namie... Manau, kad man lengviau vienai buvo. Butu buve sunku matyti kaip jis pergyvena atsistojas. O be to ir finalas , po paros ant stalo, gavosi operacineje, tad gerai, kad ir nekankinau savo zmogucio. Uzteko ir to, kad po viskam atlekes apsiverke, tai kas butu buve per gimdyma...?

as irgi manau kad cia nuo kiekvieno vyro ir moters priklauso. as tai matysiu pagal situacija o is anksto mes nieko neplanuojam ar jis dalyvaus ar ne.

As viena gimdziau neturiu vyro ir laaabai viskas super buvo, kadangi gimdziau antra vaika, tai viso gimdymo metu galvojau tik apie savo vyresnele, labai norejau, kad ji butu kur nors netoliese, kad viena pirmuju pamatytu savo sesute...o kai lialius islindo tai taip super pasijutau mes stipri moteru komanda

Na, ir aš pasisakysiu, nes šiuo klausimą ilgai sau svarsčiau, mano nuomonė kardinaliai keitės kelis kartus - buvo momentų, kai tikrai ruošiausi gimdyt viena... O dabar, iki didžiojo susitikimo likus vos porai savaičių, manau taip: MANO vyras būtinai turi dalyvaut MŪSŲ vaiko gimime.
Ilgokai maniau, o gal truputį apsimetinėjau, kad man visai nesvarbu vyro dalyvavimas - paskui aiškinau, kad "kaip jau jis pats nuspręs, taip gerai"... Kol galų gale suvokiau ir išdrįsau jam ir sau pripažint, kad man labai svarbu, kad jis būtų šalia manęs vieną esminių, ir, ko gero, vieną sunkiausių mano ir mano vaiko gyvenimo momentų. Ir tai svarbu ne tik mums, bet ir jam - nebūti "autsaideriu". Kada gi, jei ne ten ir tada bus labiau svarbūs jo vyriškas tvirtumas, koncentracija, logika, jumoras - na, tai, ko neretai man, kaip moteriai, pritrūksta?
Ne tik primityviose situacijose kaip vinių ar "babkių" kalimas, sunkumų tampymas ar apsauga, reikia vyrų jėgai duot pasireikšt, o tai paskui pačios skundžiamės, kad gyvenam su urviniais žmonėm. Manau, kad moterys neretai be reikalo saugo savo vyrus, dažnai - savo pastangų sąskaita. O paskui, bent man, yra tekę ir paraudot, kad "nemato, nesirūpina, nepadeda, abejingas". O paskui paaiškėja, kad tai AŠ pati sukūriau tokias situacijas - vaizduodama super-moterį, kuri viską gali pati, vyrą darau tiesiog žmogeliu šalia, vaiku - mamyčiuku, išvis neaišku kuo, bet jau tikrai ne lygiaverčiu partneriu. Gal ir paverks, gal ir bus silpna jam, gal viskas baigsis ant operacinio stalo bei manęs slaugymu palatoj (puiki proga JAM rūpintis vaiku) - bet mes pereisim tą kelią kartu.
Galų gale, vyrai mėgsta iššūkius - po visko patys didžiuojasi, įgauna orumo ir pasitikėjimo savim. Ir teisingai - namuos prie kompo sėdėt turės progos kad ir visą likusį gyvenimą...

visiškai visiškai pritariu, geriau nė neparašyčiau

Daug kas priklauso ir nuo vyro elgesio: vieni tik pasimete kur nors kampe stirkso rankom veidus uzsidenge ar beveik alpstantys, kiti realiai padeda, palaiko tiek moraliskai, tiek, kur riekia, fiziskai. Vieniems gimdymas ir gimimas - kaip stebuklas, kiti bando prastumt laika ir iskentet, blaskosi po gimdykla, kazin ko iesko, priekabiauja prie personalo. Kai kurie realiai padeda spresti, susitart su gydytojais, o kai kurie tik inesa daugiau sumaisties.
Manau, vyras turetu ruostis gimdymui kartu su moterim, samoningai apsispresti ir dalyvauti gimdyme jausmais ir protu. Jei vyras aktyvus zmogaus atejimo i pasauli dalyvis, tada jis tikrai labai reikalingas gimdyme. Jei i gimdyma jis eina pasyviai, prispirtas zmonos, kartais galbut net geriau kai jo nera.
Jei gimdyciau pati, labai noreciau, kad mano vaiko tevas dalyvautu jo gimime...

Abu vaikus pagimdžiau viena. Na, su pirmaja , tai net nebuvo ką ir veikt viens, du ir viskas. Jei atvirai labai norejau, kad antram gimdyme dalyvautų vyras, bet...jis kategoriškai atsisakė praktiškai net nemotyvavęs, tik pasakęs, kad gi tu mane pažysti ir man ten ne vieta...

Dalyvavo vyras gimdyme, ir viskas buvo gerai, net man padejo susitvardyti kritiniu momentu.

Manyčiau, jei vyras nėra tam pasirengęs, tai ir nenori dalyvauti.
Todėl verta lankyti kursus ir jo įsivaizdavimas, suvokimas, motyvacija - keičiasi. O jei ir po kursų jis nenori dalyvauti gimdyme, tikrai negalima jo versti.

As tik uz tai, kad nebutu prievartos sitam reikale. Jei vyras nores dalyvauti, tegu, jei turi abejoniu, geriau tegul nedalyvauja.
Maniskis sako kad dalyvaus, bet galvouju reikia su juo i kursus nueiti ir pan., kad abu butume pasiruose.
Be to, laukiuosi dvynuku, tai gimdymas greiciausiai nebus paprastas
Papildyta:


100% sutinku

O as gimdziau viena, nes mano vyras nespejo grysti i Lietuva