Maniškis truputį spyriojosi, kai tarėmės ar bus gimdyme ar ne, bet prasidėjus gimdymui ir nuvažiavus į ligoninę, taip greitai viskas įvyko, kad nespėjo ir pabėgt

bet sakė to jausmo niekada nepamirš, o aš nepamiršiu jo akių ir šypsenos, kai pirmą kartą jam įdėjo į rankas dukrytę arba kai mes visi trys dar gulėjom, mažylė pirmą kartą valgė, o jis tik glostė ir bučiavo, tai mane, tai dukrytę. Tai pačios laimingiausios mūsų akimirkos.
Papildyta:QUOTE(imr @ 2008 07 25, 10:04)
net nezinau , nemanau kad jis man butu kuo padejas.
Man padėjo vien jo buvimas šalia, nors mano gimdymas buvo labai trumpas ir nesunkus, bet jeigu vyras nori o neleist jam dalyvauti ir matyt kaip į pasaulį ateina jūsų vaikelis, yra žiauru. Juk labai gera išgirsti kartu pirmąjį riksmą, nukirpti virkštelę, pabūti kartu, kai mažylis uždėtas ant krūtinės valgo, o ne pamatyti pirmą kartą vaiką tik po kelių valandų. Maniškis visur su ja lakstė ir skiepyt, kai nešė, ir padėjo aprengt