QUOTE(Taira1* @ 2014 08 25, 20:19)
Aišku būtu lengviau nors saviems pasisakyti,išsipasakoti kaip jaučiuosi,kad apsikabintų ir nuramintu,bet aš nenoriu,nenoriu,kad į mane žiūrėtu kaip į ligonį,nenoriu nieko liūdinti,o ypač vyro ir vaikų,noriu pati viena įveikti šia ligą ,kad ir vaistų pagalbą ....

O ir nenoriu dar todėl,kad kelis kartus kai sirgau,pasisakiau vyrui,mačiau kaip jam labai sunku,kaip jis kenčia žiūrėdamas į mane ir šluostydamas man ašaras,kaip kenčia kad man blogai,kaip sunku jam išvažiuoti ir palikti mane vieną kankintis,o dar ir skambindavau jam kas diena ir vergdavau nepratardama nei žodžio...prikankinau jau jį,prikankinau sesę ir mamą...nebenoriu jų skaudinti....todėl kai tik sugrįžta liga aš ištveriu viska viena,niekam neišsiduodu,kad ir žiauriai žiauriai sunku ir baisu....
Pas mane gal kiek panaši situacija. Norėtųsi kam nors išsipasakot, bet... Tai lieka tik mano reikalas. Tėvams sakyti negaliu, mama greičiau išbars, kad neteisingai gyvenu, dėl to kimba ligos, negu kad pasakys gerą žodį ir padrąsins. Kolegos - ne tie žmonės, kuriems galima pasakotis. Draugui irgi vengiu sakyti, kažkada pasisakiau - labai susirūpino, paskui pradėjo siūlyti psichoterapiją, galiausiai pyktelėjo, kad aš "nieko nedarau", nes pasiūlymo atsisakiau. Nematau reikalo lankyti psichoterapijos - puikiai suprantu, kad nuo PA ar kitų simptomų nenumirsiu, tik reikia susitvarkyti galvoje. Neurologai irgi - tik tabletėlių kiekvieną kartą paberia, o aš noriu tverti be jų, turiu ekstra atvejui, bet kasdien nevartoju. Nebūna man priepuoliai ištisai, būna bangom, protrūkiais, su pertraukom. Psichoterapija, manau, nepadės, padės galbūt vidinė ramybė, kuri vėl kažkur dingo. Šiaip draugai... Ir taip juos retokai matau, nesinori apkraut savo problemom ir guostis.
Žodžiu, suprantantis, išklausantis ir palaikantis mane yra faktiškai tik šuo. Apsikabinu tą padarą ir iškart geriau pasidaro. Ir, plius, ji neleidžia man sėdėt namie ir užsidaryt kiaute, vis tiek turiu eiti į lauką, bėgioti, važiuoti dviračiu, vaikščioti į dresūrą, dabar ruošiamės varžyboms. Nors kaip tik paskutiniai priepuoliai ir buvo keliaujant į dresūrą ir užsiėmimo metu, vis tiek einu - juk žinau, kad praeis, nors ir būna labai labai baisu. Pralaukiu, prabūnu ir toliau apsimetu, kad nieko nebuvo. Sunku, bet... o ką daryt.