Krūties vėžys

Tikrai atsigaves du kartus aplankyt buvau taip smagiai pasibuvom.

Tai jeigu ji sakys kad pirstu galu nejaucia gal skirs onkologe na rebilitologe tiksliau...kazkokia kvaila sistema negaliu kaip pikta kad ir su biologine jei nezinai kad tau reikia gali ir neskirti:(

Gal kam padės
http://www.nvi.lt/lo...es/file1006.pdf

Labas, gal kas galit patart, kaip paaiškinti mažiems vaikams, kur dingo plaukai po chemijos?

kiek metu tiems maziems? mano mama po chemoterapijos nupliko ir iskart pas mus i Vilniu, i spinduliavima atvaziavo, tai buvo plika, maniskei 5metai, tai tiesiog pasakem, kad mociute serga tokia liga, kai nuo vaistu nukrenta plaukuciai, bet jie veliau atauga, tai dar spinduliavimo metu jie augti ir pradejo, tai dabar mociute jau ir namo grizusi, bet dukryte paskambinusi vis paklausia- na kaip sveikata, ar plaukuciai jau ilgi? ka mazesniems pasakyt nezinau, bet jau tokiems pasaku kurti nereikia, neivardinom ligos pavadinimais, bet viska papasakojom taip, kad penkiameciui vaikui gautusi suprast

Labas, mano anukelem buvo 3 ir 7 metai, tai jos nuo pat pradziu zinojo, kad mociute serga, nes lanke po operacijos ligoninej, zinojo kad nuo vaistuku nukris plaukai, mate is anksto nupirkta peruka, tai kai atvaziuodavo, mazoji pirmiausiai atlekdavo paklausti ar cia dar tavo plaukai, kai pirma karta rado be plauku, nuleke ir atnese peruka, o po to priprato prie mociutes be plauku, nes peruka nesiojau tik isvaziuodama i miesta. Buvo labai miela, kai gimtadieniui padovanojo man savo piesinuku su palinkejimais, kad jos labai nori, kad mociute pasveiktu ir dar padovanojo maza popierini islankstyta ir uzrasyta „ligos karda“, kad as ta liga nugaleciau. Didzioji skaiciuodavo kiek man dar liko chemiju ir buvo „valio“ kai jos baiges. Dabar jau plaukai auga, jos jau klausineja, ar jau pasveikau, tai ta pasveikima man paciai buvo kazkaip sunkiau paaiskinti, nes kazkaip negalejau istarti zodzio pasveikau, tai biski paaiskinau, kad turiu tikrintis, saugotis.

Ačiū už atsakymus. O darbdaviui pasisakė kokia liga sergant ir kike ilgai sirgsit ar tiesiog buvot biuleteni tiek kiek reikėjo be kažkokiu paaiškinimų?

As darbe ( dirbu prekybos centre) turejau pasakyt, nes pastoviai vaiksciojau apsiblausus ir verkianti. Direktore pasisodino kabine ir liepe pasakyt, kas vyksta. Tai ir pasakiau. Nebuvo jokio priesiskumo, tik supratimas ir palaikymas. Net pasiule paimti atostogas iki operacijos, kad maziau nervinciausi .
O nedarbinguma turejau 5 menesius.
Nes na pagalvokim ir apie darbdavi, juk jam reikia kazkuo Jus pakeisti, kol Jus gydysites.
Del nuslikusiu plauku. Tai manes beveik niekas nemate plikos, nors as nepirkau peruko, buvau ismokus grazai ristis skaras, tiurbanus. Tai anukeliai net nelabai suprato, kad near plauku.

As tai dirbu valstybes tarnautoja, tai darbe bendradarbems pasakiau tiesa, nes as jau ketvirta per 20 metu su tuo draugeliu, po mano operacijos praejus porai savaiciu bendradarbis mano metu isejo po 3 metu sirgimo. O kaip ir nepasakysi, jei nusimato ilgas gydymas. Ant biuletenio buvau visus 8 men., buvo 8 chemijos, 25 svitinimai, labai prailgo, tik sausy baigiau viska, nereikalavau ne sanatorijos, nenorejau ziema, o ir per svitinima atsigavau, neblogai jauciaus, dabar jau gryzau i darba, gera gryzti, atrodo lygtai nieko ir nebuvo .
As tai skaru niekaip neipratau nesioti, tiesiog kazkaip nepernesu uzristu ausu, nuo birzelio buvau be plauku, tad visa vasara, labai karsta, galva labai prakaitavo, turejau megztu kepuraiciu po kiema, bet kambary man kazkaip labai patiko be nieko, o gyvenu rajone, tad ten kitaip ziurima, teko peruka iseigai uzsidet, o rudeniop tai vien kepures tenesiojau, o dabar vel darbe tenka peruka nesiot, na, dar koki menesi pakentesiu, tuoj dar biski plaukuciai paauks.
Sveikatos, sekmes ir kantrybes visoms, einancioms siuo keliu. Oi kaip gera baigti ta etapa

Šiuo metu kaip ir viskas neblogai (tfu tfu tfu), vakar paėmė kraujo žymenų tyrimui, tai po mėnesio sužinosiu, ar viskas vis dar gerai. Šiomis dienomis kaip tik suėjo metai, kaip pasibaigė agresyvusis gydymas. O operacija pirma prieš 2 metus, o antra (pagrindinė) prieš pusantrų metų. Biuletenyje išbuvau daugiau nei metus - tiek trūko visas gydymasis. Po mėnesio darys dar echoskopija ir, jei viskas gerai, pradėsiu sekantį etapą - krūties atstatymą. Jau ir siuntimą pas plastikus išrašė. O jau kaip laukiau šio momento, tai apsakyti negaliu. Tik, kad viskas gerai būtų ir atstatinėjimo nereiktų atidėti.

Oi, švitinimas tikrai kiekvienam labai skirtingai. Pats procesas pradžioje jokio diskomforto nekelia, tačiau jau po pusės kurso oda ne tik parausta, sudirgsta, bet ir pradeda perštėti. Medetkų tepalų liepė teptis nuo pat pirmų seansų, tik ne prieš, o po jų. Bet tas negelbėjo, nei man, nei mano palatos draugei. Abi į pabaigą kurso išsižaizdojom, oda ne paraudo, o praktiškai pajuodo, kaip kokios mulatės. Ir po švitinimo grįžusi namo dar ilgai gydžiausi žaizdas, kurios dar gerą savaitę po visko vis vėrėsi, oda trūkinėjo. Baisu prisiminti. Prieš metus šiuo laiku gulėjau lovoje iškėlusi ranką ant pagalvių, kad pažastyje esantį delno didumo žaizda kvėpuotų, o visas plotas krūties vietoje buvo nusėtas mažesnėmis žaizdelėmis. Kas 3 val. vis tepdavau 3 skirtingus tepalus (juos išrašė gydytojas, pamatęs koks didelis radiacinis nudeginimas) ir dar karščiavau nuo tokio žaizdų kiekio. Net nežinau, ar chemija ar radiacinis nudeginimas buvo baisiau. Nesulyginami dalykai, nesulyginamos patirtys. O oda švitinimo vietoje dar ir po metų neatgavo natūralios spalvos, vis dar yra tamsesnė, lyg būtų saulėje gerai įdegusi.

Oi, oi, oi, kaip tau buvo. tai pasirodo, kad man labai pasiseke, dabar jau 1 men. ir 10 d. po svitinimo, nera ne zimes, o ir mano kaimynei irgi nebuvo blogu pasekmiu, nors ji tik 15 seansu tegavo. Turbut, kad nuo daug ko priklauso, gal ir nuo paskirtu spinduliu stiprumo, nuo aparato moderniskumo. Mano klasiokei Londone net neparaudo, bet sake toj klinikoj pasirodo buvo pats naujausias ir moderniausias aparatas. Matyt teisingas posakis, kad kiekvienam savo, skirtingi esam, skirtingai reguojam, o gal ir musu „draugeliu“ skirtingos savybes, vaistai skirtingu doziu. Sekmes tau tolimesnes operacijos metu.

Dekinga uz atsakymus😊 gal kas turit kokiu paslapciu kaip lengviau isgyvent chemija?

Kiekvienos organizmas skirtingas. As nepasakyciau, kad man buvo labai blogai kai leido chemija. Taip sudegino venas ir dabar duoti krauja ar statiti lasine - issukis. Na gal as tiesiog negavau tos chemijos daug - 4 raudonas , mes ja vadinom bobeline:) Tai pradzioje suleisdavo vaistus nuo pykinimo. Siaip nelabai ir pykino, vemiau, tk po paskutines ketvirtos chemijos. Uztat nuo pirmos turejau problema - ziaurie uzkietejo viduriai. Pirma karta atsikankimau, maniau suplys viskas ten Veliau pasiguodziau seimos gydytojai, tai israse vaistuku ir tas reikalas buvo sutvarkytas. Mano klasioke, kuri iskente 4+4 chemijas pasakojo, kad pastoviai rankineje turedavo ar sausain iuku, ar koki banana, nes kaip tik pajausdavo, kad ateina pykinimas, silpnumas ir kitosk negeris-pradedavo kramtyti nedideliais gabaliukaista ka turedavo. Padedavo.