QUOTE(Staiga @ 2008 04 24, 14:04)
Nepamirštam. Prisimenam ir tai, kaip greit tuomet bet koks skausmas praeidavo ir žaizdos užgydavo, užtekdavo prie mamos prisiglaust ir kad ji papūstų. Tiek meilės ir gyvenimo bei pažinimo džiaugsmo nešiojomės savyje, kad ilgam skausmui laiko neturėjom. Dabar gi to laiko turim pakankamai, kiekvienam skauduliui išnarstyti, išmintyti, išdejuoti, dar ir su draugais pasidalinti. Ne tik save griaudami, bet ir draugus klampindami.
O be reikalo. Tą laiką geriau kūrybai skirti.
O be reikalo. Tą laiką geriau kūrybai skirti.
Dabar jau nebeturim tokios mamos. O ir skauduliai dabar gerokai didesni. Vieno ,,papūtimo'' čia nebeužtenka.

Aišku, kai turi gerą, artimą žmogų, kuris sugebės ne tik užjausti, bet ir tinkamai paguosti, būna lengviau. Ilgainiui, skauduliui apslopus, jau gali su sunkumais ir pats susidoroti, o ir kitiems padėti. Juk įgyji patirties.

Papildyta:
QUOTE(Takelis @ 2008 04 24, 14:05)
Visaip būna. Kiekvienam skirtingai.
