Įkraunama...
Įkraunama...

Padėkite nugalėti neapykantą

Pasiruošę darbui ir gynybai thumbup.gif
Tik pašaukit-ei,aūūū,atskubėsim mes laiku lotuliukas.gif
Papildyta:
QUOTE(vaižgantė @ 2007 11 16, 13:32)
Bet kad ir reikia gyventi čia ir dabar... mirksiukas.gif Dabar taip ir darau, nes mėginau per daug įlįsti į ateitį ir surizikavau ją prarasti...

Tai pats sunkiausias darbas-gyventi šia diena.Bet labai atpalaiduoja nuo ateities baimės.Čia kaip Anoniminiai Alkoholikai,darau tai,ko iš manęs šią minutę nori pasaulis,kad ir grindis išplauti...
Atsakyti
QUOTE(Staiga @ 2007 11 16, 16:08)
Kai reiks pagalbos atrankoje-nesikuklink, TV3 gelbėtojų komanda-Karusia, Barsukėlė ir Staiga-atvyks lotuliukas.gif



QUOTE(barsukele @ 2007 11 16, 17:27)
Pasiruošę darbui ir gynybai thumbup.gif
Tik pašaukit-ei,aūūū,atskubėsim mes laiku lotuliukas.gif



Nu tai ovkoz umn.gif

O dar grįžtant prie atleidimo, juk tema apie tai, ne apie ožių bandas:)))

besigilindama į viską ir vedama mano vidiniais koridoriais už rankos labai nuostabaus žmogaus, aš staiga suvokiau, kad visos mano gyvenimo problemos dėl mamos auklėjimo:) nu ir ką, pasijaučiau baisiai nelaiminga, pagalvojau, štai ji, kaltininkė, per ją viskas;)) ir kurį laiką tikrai pykau. bet tas pats nuostabus žmogus, mane už rankos vesdamas per tuos pačius vidinius koridorius, leido man suprasti, kad mama taip pat turėjo vaikystę, ją irgi kažkas auklėjo, ji pati turėjo nuoskaudų, vėliau, užaugus, irgi nebuvo lengva, ji labai stengėsi, kad mes su sese būtume gražios ir papuoštos, kad visko užtektų. Na, žodžiu, man staiga atėjo suvokimas, kad ir mama juk gali jaustis panašiai kaip aš, tik aš vaikystėj tai dar ir visko sočiai turėjau, o ir vėliau galėjau sau mokytis, nesukdama galvos dėl finansų ir t.t. O paskutinis taškas buvo padėtas, kai Yalomo knygoj perskaičiau mintį - ir mamos turi svajoniųsmile.gif
nu ir va, susigėdau ir savaime taip gera širdyj paliko, jokių nuoskaudų, jokio pykčio, jokių kaltinimų. atėjo supratimas, kad tiek daug gavau iš jos, o kad esu kind of looser, tai pati kalta:)) ir net ne kalta, tiesiog tokia aš ir toks mano gyvenimas;)
Atsakyti
Taip,kai pabandai pajausti, kodėl kitas taip elgiasi,supranti,kad jam katastrofiškai reikia meilės,jos trūksta dūšioje labiau nei bet ko kito. Širdies vietoje juodoji skylė.Arba dar žmogus nepajėgus suprasti,kad kitus skaudina,jam atrodo,kad tai kiti jį skaudina,kad kiti kalti dėl jo bėdų.
Atsakyti
Šitas forumo skyrius yra pats geriausias wub.gif Ačiū, kad čia esate ir diskutuojate 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(barsukele @ 2007 11 16, 20:13)
Taip,kai pabandai pajausti, kodėl kitas taip elgiasi,supranti,kad jam katastrofiškai reikia meilės,jos trūksta dūšioje labiau nei bet ko kito. Širdies vietoje juodoji skylė.Arba dar žmogus nepajėgus suprasti,kad kitus skaudina,jam atrodo,kad tai kiti jį skaudina,kad kiti kalti dėl jo bėdų.

kas man darbo žmogaus, kuris praeityje man stipriai pridirbo (pasėkmės iki šiol) ir dar dabar nesąmones dirba "širdies būklė"? Visiškai neįdomu. man tinka vienintelis - Staiga - pasiūlymas - ipašolvoninti.. tik tiek..
Atsakyti
Gerai,kad taip paprastai, pasiunti ir kvit,sąžinė rami. Bet jei negali???Na negali ir viskas,jei nieko tam žmogui daugiau nelikę? Jei viską išbarstė pakeliui? Jei jau senatvė,o pasirūpinti tenka man?
Atsakyti
jei tai tėvai - nieko nepadarysi... tik emociškai atsiriboti .. kitais atvejais - kas bebūtų - velniop, tegul barsto toliau irnesakyk.gif
Atsakyti
Ar žinot, merginos, ką šiandien sužinojau...tą procesą stebiu ne vienerius metus, tai vidiniai dialogai, taip taip, ne monologai. Pabandysiu aprašyti kaip vyksta, tik labai nesijuokit. Tarkim kažką veiki ir atkuri dialogą su kuo nors, pvz. vyru. Man jis pasirodo nebaigtas ir pradedu tęsti nuo tos vietos, kur pokalbis nutrūko. Atsakau taip kaip turėtų kad būtų, sugalvoju jo atsakymą ir vėl atsakau, ir vėl sugalvoju jo kalbą, išsisukinėjimą ir vėl atsakau, dar užvažiuoju...paskui įsivažiuoju taip, kad sumodeliuoju jo pozicinę ataką ir pradedu puolimą...ir galų gale supykstu, mintyse iškoneveikiu (nes realybėj mes greičiau patylėsim, nei koliosimės) dar labiau supykstu dėl to, ką jis neva atsakė...nu, krc SUPYKSTU DĖL TO, KĄ PATI UŽ JĮ SUMODELIAVAU, o įdomiausia, kai jis grįžta iš darbo, aš jau stoviu kaip ta ukrainietė kuri anekdote ištekėjo už uzbeko, pasiruošus kibti į gaurus už ką? už tai dėl ko susipykom. Tokia neapykanta užplaukia...o jis lyg niekur nieko, nesupranta.
Aišku, makalienę čia surašiau, dabar pabandysiu apie esmę. Nepaslaptis, kad mūsų protinė veikla sunaudoja daugiausia energijos, nes ji organizme prioritetinė. Kai ramiai maloniai sau mąstom, svajojam, "monologuoji" pats su savim ta veikla yra kūrybinė, ji pakrauna energetiškai, nes prisiplanuojam sau ateities, adrenalino. Čia gi dialogas, dirbi už du, kuri klausimus ir atsakymus, užvedi save, dar supyksti ir ...taip nusikali, kad tik miegot. Pasirodo jau senų senovėje tai buvo žinoma ir patarimas tuojau pat nutraukti tuos vidinius dialogus, nes jie labai negatyviai veikia organizmą. Jų metu žmogus energijos tiek sunaudoja, kad smegenų veiklai aprūpinti pradeda imti ją iš kitų organų resursų, žodžiu griovimas lygioj vietoj.
O juk diskutuojam savyje ir su viršininkais, ir su vaiko klasės auklėtoja, ir su kaimynu...
Ką manot apie tai?
Atsakyti
Staiga, na pataikei kaip man..., kad net silpna pasidare. Pries kelis metus tooookius dialogus variau, kad nuvargdavau kaip darzus nuravejus. doh.gif
Didelem pastangom susitvarkiau. Bet kai cia taip vaizdziai aprasei, mano busena isplauke is prisiminimu, net siurpu pasidare smile.gif
Atsakyti
Tai įsivaizduok, kai pati pasijutau, kai tai perskaičiau. O sakom "nusiurbė" "vampyrai" ar dar kokia velniava...guli paslikas, miegas ir siutas jama...O čia pasirodo pats muši pats rėki lotuliukas.gif
Atsakyti
Mes tai greičiau koliosimės,nei patylėsim biggrin.gif Taip,žinomas reikalas,kažkada buvo taip
Atsakyti

Neseniai per Panoramą rodė Dalai Lamą, kuris pasakė, kad pyktis, neapykanta ir baimė griauna žmogų iš vidaus.

mano mažė vakar su broliu namie žaidė krepšinį, paslydo, griuvo.. ir rezultatas- prakirsta kakta... Kol ruošėmės į ligoninę, dėjom šaltus kompresus, brolis jos atsiprašinėjo, klausė;"ar tu man atleidi?"
Dukra iš karto, nors ir pro ašaras, sakė 'Joooo". ?Vaikai moka greitai atleisti. Gal vertėtų pasimokyti iš jų?
Atsakyti