Ir dar noriu pasidalinti tokiu savo pamastymu:
nieko nera paprasciau negu maitintis bet kaip, apie tai negalvoti, nes juk "ai alkanas nei vienas neliks". Bet va toks negalvojimas priveda prie to, kad saldytuvas tuscias, o spinteles prikomistos visokiu makaronu, kruopu ir t.t. arba dar blogiau - i trasa eina uzpilamos kruopos, miltelines bulviu koses, zuvu pirsteliai, neaiskios kilmes konservai ir t.t. ir pan. Vienu metu pas mano tevus buvo toks periodas - niekas neturejo laiko gaminti, tad spinteles luzo nuo ivairiu pusgaminiu.
O vat stai kai skiri demesio maistui, kai pasidaro svarbu ka dedi i burna neisvengiamai tam reikia skirti ir demesio, ir laiko... Ir visai nesvarbu ar tai paleo ar kokia kita apgalvota mityba gaunant visu naudingu medziagu, tiesiog jei maitiniesi ne "ant smugio" isvirtais makaronais ar virtais ryziais su kazkokiu konservu, tuomet turi maista gaminti, apgalvoti ka gaminsi.
Gerokai iki atrasdama paleo meginau ivairiausiu mitybos budu ir piramidziu kombinacijas, man buvo svarbu kad as ir mb maitintumemes normaliai, nepiknaudziautume sumustiniais x3 dienoje, neuzsisakinetumem ir nelektumem valgyti kazkur del to, kad namie nieko valgomo nera. Galiu pasakyti, kad laikytis normalaus (nekalbu apie paleo) mitybos rezimo yra labai sunkum, ypac kai as darbe praleidziu beveik 12 val per para. Repetavau ilgai ilgai savaitinius pirkiniu ir gaminimu planus, gamindavau keliom dienom, pergamindavau kelis patiekalus is pvz vienos virtos vistos.... bet vos viena diena iskrenti is dienotvarkes ir viskas pasileidzia zemyn... Man gerai maitintis buvo sunku iprasti, ir tai nieko bendro neturi su paleo. Maisto gaminimas yra rutina, nuolatinis galvojimas apie tai, ka valgyti uzknisa ir , patikekit, ne karta pasidaviau ir vel grizdavau. Galutinai susiimti priverte vyro sveikata, kai nebuvo kur trauktis ir tuo paciu metu emiausi paleo. Ne karta girdejau is draugiu/ pazistamu komentarus, kad as nuolat apie ta maista mastau, sarasus, planus sudarineju, negi negali grizus namo kokiu spageciu isvirti ir tekst ant stalo. Galiu. Bet nenoriu. Ir pagaliau jauciuosi prisijaukinusi ta rutina, ji man netrukdo. Ir cia ne del paleo, laikytis rezimo yra sunku, sunku persilauzti, sunku isipareigoti (sakykit ka norit, bet as jauciu isipareigojusi savo kuna maitinti geru maistu).
Va stai todel man atrodo, kad visi, kas imasi paleo ir dar neisibegeje ima burnoti, kad vienas ar kitas principas yra negeras ir tt is tiesu pyksta labiausiai ant saves, nes nugi apsunkina gyvenima tas nuolatinis taisykliu laikymasis, nes yra greitesniu ir paprastesniu budu pasisotinti, kuriu ne vardinti neverta.
Tai va cia tokie mano pamastymai, labai sianien ant kalbu patrauke
