Nu ką, laukėt manęs su istorijomis?
Tai va. 1,5 dienos tylėjęs, lyrinis herojus apsireiškė. Tada, kai mažiausia to tikėjausi, labai smagiai ir intensyviai leidau laiką su įdomiais žmonėmis. Parašė vieną žinutę - nu neturiu kada atsakyti. Paskui dar vieną. Tada grįžau namo, atsakiau jam paprastai ir neišsidirbinėdama. Žodžiu, finalas buvo toks, kad jis pas mane atvažiavo
Ir žinot, kai jį mačiau gyvai, man nekilo jokio noro jo nieko klausinėt, ką planavau paklausti. Ne tai kad būčiau nedrįsusi (žinot, kai žodžiai sukasi galvoj, bet neišdrįsti jų pasakyti). Ne, man tiesiog nebuvo jokio noro. Aš - mėgavausi buvimu ir kažkaip bent jau tuo metu atrodė, kad viskas bus taip kaip turi būti. Ir kad jis laisvas - nu tiesiog žinau tą šeštuoju jausmu

Protas neatmeta versijos, kad galiu klysti - bet velniop tą protą

Žodžiu, turėjau visapusiškai gerą laiką. Ir galvoju, kaip išmokti nekurti jokių strategijų ir planų, o mėgautis momentais ir atsiduoti likimui - kur jis nuves, ten, vadinasi, man ir lemta būti su juo

Galbūt aš ir esu ant atsarginio suolelio (kaip kažkuri išsireiškė), gal susitikimai vyks pagal jo planą. Greičiausia - taip. Ar galiu tą pakeisti? Ne. Galiu tik arba priimti, arba savanoriškai išeiti iš žaidimo. Bet išeiti iš žaidimo, nes nėra garantijų kad bus "ilgai ir laimingai" tikrai nenoriu

Nes jų niekada ir nebūna. Noriu eiti tiek toli, kiek eisis ir išgyventi tuos jausmus, kurie bus.
Jei reikės verkti - verksiu, jei reikės - ateisiu putotis ir keikti gyvenimą, o jūs galėsit baksnoti pirštu "aš aš nesakiau"

Nieks nežino, kaip bus.
Ech