Depresija

Aciu,merginos,gavau dovanu orchideja,taip dziaugiuos!vieninteles geles kurios pas mane isgyvena dar didele uzraske padovanojo,nes zino,kad megstu parasinet kartais,torta savaitgaliui pazadejo

As suprantu,kad vaistai priezasties nesalina,nu bet noreciau,kad nebutu gerai blogai gerai,noreciau kad visad butu gerai..

Drauge atsiunte atviruka su uzrasytais skaiciais,tokia sena pasijutau,po 7metu jau 40bus.brrr.

tai tik skaičiai. kai dabar manes klausia - kiek man metų man norisi paklausti - kūnui ar man nes man kažkur paauglystė vistiek esu nebrendyla, naivi, bijanti žmonių ir pan. mes su kūnu kažkaip atskirai...senstam tiksliau sensta tai jis bet aš brandos arba neįgaunu arba labia jau ji skūpiai pas mane nusėda.
ir dar vienas iš tų "netikėja", kai močiutė man sakydavo kad nesijaučia tarkim 78-metė man norėdavosi paklausti kaip taip galima, nes gi akivaizdu kad jaustis kitaip negali. dabar jau tikiu, kad gali

o kiek jūs užsiimat kažkokio pozityvo ieškojimo iš šalies? visokias savo problemas aš žinau ir iš kur jos kyla daug žinau. bet bandau kažkokiom knygom, paskaitom sau pagalbos rasti. kažkokiom saviitaigom užsiiminėti per jaunatį ir panašiai. taip kaip mane kamuoja ikyrios mintys kad esu lūzerė, nieko nesugebu ir išvis....tai taip pat joms ikyriai kartoju kad dar nebuvo taip kad kažkaip nebūtų, kad neišsisukčiau, kad viską per daug sureikšminu.
dabar paskaitinėju knygą apie smegenis. kad mes ne tik jaučiamės laimingi kai šypsomės, bet ir dirbtinai šypsodamiesi galim priversti orgnizmą jaustis laimingesniu, nes jis tam tikrų raumenų įsitempimą vertina kaip laimes signalą ir atitinkamai reaguoja. arba nustatyta kad optimistiškesni laimingesni žmonės eina žygiuodami, spyruokliuodami, o nelaimingi tipena, slenka, ir kad prisiverčiant eiti kaip tie optimistai laimingieji duodi kūnui signalus kad su tavim viskas gerai ir jis jaučiasi geriau. žodžiu, nieko nekainuoja
paskui imu susirašau kokias nors savybes kur esu gera, kokia noriu būti, vizualizacijom, svajonėm užsiimu....

ir nutariau su gydytoja nebegerti vaistų. gyventi išeina, miegoti netrukdo, kažkaip gal ir net reakciją išeina suvaldyti.

Aš tai tau siūlau apsivilkti įkapes ir jau pamažu slinkti link kapinių. Nes gi jau visi 33, koks čia gyvenimas.

ko tu čia šaipaisi. aš urną seniai išsirinkus, žinau, kad palaidotų prie tėčio. donoro kortelę turiu. priešintis jau nebeturiu jėgų... egzistuoju, kaip egzistuojasi. vis atrodo, kad jau jau numirsiu...

nauja diena, ir man vėl labai labai neramu. lexas neužmuša nerimo šiom dienom. o turėtų, kurį laiką neryjau jo. bet tai irgi suprantu, kad, kadangi mano galvoje/gyvenime yra problemų, vaistai nepadarys stebuklo.

pakeitė vaistus man. grįžus pažiūrėjau, hm... sugersiu, bet aš juos gėrus ir buvo ne biznis.

Baik.

O kur urnomis prekiauja? Aš tai siūlau nepasirašyti kremavimui. O jei ateity bus galima klonuoti žmones iš DNR, o ten tik pelenai?


Tai baik sendintis be laiko. Zinai, kada mane pirmą kartą pavadino sena? Būnant 23. Aš šiek tiek už tave vyresnė, bet sena nesijaučiu. Atvirkščiai, daug privalumų matau. Įstaigose ant manęs nešaukia, kalba pagarbiai, žmonės į mane žiūri rimtai, klauso mano nuomonės, ko nebuvo iki 30. Ir proto daugiau, kas yra geriausias dalykas, nutinkantis bręstant.

ir ačiū Dievui.....vėl klonuotis ir gyventi dar kokiam tai neaiškiam ateities pasaulyje tai visai noro neturiu

dėl to ir meja82meja neturi jaustis, nes tu nesijauti

O aš norėčiau.
Neturi. Bet ar gerai, kai taip jaučiasi jaunas žmogus?

o kodėl viskas turi būti gerai arba blogai. jei ji taip jaučiasi tai taip jaučiasi, nei čia gerai, nei čia blogai.
ir jauna tavo akimis - paklausk kokio 18-ininio - sakys tai aišku sena, kur jau

Maža kas kam atrodo. Svarbiausia savo pačios būsena. Jai amžius kelia liūdesį, o tai galima pakeisti. Galima paieškoti atsakymų: ką man reiškia tas mano amžius, kam aš per sena? Bet, be jokios abejonės, geriau graužtis ir liūdėt.

Nu nes tai neįmanoma. Bet kurio žmogaus gyvenime būna blogai ir gerai, o bet kuris kraštutinumas iš jų tai jau nelabai adekvatu. Tiesiog mums depresikams sunku priimt tai kas yra, ir tik tą priėmimą galim keist. O kitko nepakeisim.
Papildyta:


Jeigu tik tau padeda tos saviįtaigos, tai labai gerai. Aš net pavydžiu žmonėms, kuriuos ta kognityvinė terapija kažkiek ima. Nes manęs tai niekaip.
Jokiom įtaigom negaliu savęs paveikt. Man pagerėjimas ateina kai netyčia arba kad ir pačios pastangom gyvenime kas nors susimala, ir atsiranda kur nukreipt mintis bei emocijas. Tada kažkaip imu kvėpuot, net jei ir atrodo kad sudėtingi dalykai vyksta. Bet poveikis bet kokios smulkmenos lieka, ir šito niekaip neįveikiu. Užtenka mažos mintelės apie tai, kad esu lūzerė, ar dar blogiau, pasakymo ar net žvilgsnio iš šalies, priminimo apie tai, ir viskas. Visa neviltis kad man nėra vietos šitam pasauly prislegia žiauriai. Tuo metu tiesiog stengiuosi nieko iš viso nedaryti, nieko sau nežadėti ir nesiteigti, pralaukti kol gal praeis. O tokia mintis, kad irgi visada kažkaip išsisukdavau, truputį padeda.

o aš labai šūdinai jaučiuosi, nes nerimas be priežasties, net darant man malonius dalykus gėriau lexą.....liūdna.

Klomba, čia vis kalba apie savivertę, tas jaumas.....o gal tau padėtų ta knyga, kur rašiau, ten jokių saviitaigų, tik atskleidžia, kas ir kaip ir kaip galima sau padėti, kai jautiesi lūzere...... apie veiklą irgi rašė, kad labai svarbu savivertei, ir ne tiek rezultatas, kiek procesas, pasitenkinimas, tėkmė.