
Kaip čia taip šiandien apie baimes kalbam. Kai kas skristi bijo, kai kas dantis gydytis. Prisipažinsiu, ko aš bijau. Šokti. Nejuokauju. Man labai baisu šokti. Nejauku. Sukelia stresą. Gerai, kad jau gal po 30 m.išmokau pasakyti:" Ačiū, bet aš nešoku."

QUOTE(Kivuka @ 2015 01 07, 23:31)
Nieko sau "poilsio" valandėlė
Aš kad ir su nuskausminamaisiais gydausi, vistiek sėdžiu įsitempusi - o gal kur suskaudės 


Didesnio relakso kaip dantisto kede, as neisivaizduoju, todel planuoju gaut senovine rusu laiku odontologo kede ir padovanot ja uosvienei



Ne, Aist, relakso ir labai noredama datisto kedes nepavadinciau. Tada man prasideda koju ir ranku parezė, tsakant nejautra visom galunem. Bet Jusiske profesija gerbiu. Sunku mano galva ja dirbti, turint omeny, kad ateina visokiu bailiu, kaip pvz as


O aš aukščio bijau
Didelio aukščio. Bet tik tada, kai nėra kažkokios sienos/turėklo ar pan. Tada prarandu pusiausvyrą
Negalėčiau stovėti ant kokios uolos krašto 
Nors, dabar prisiminiau, kad vienoje kelionėje kažkiek įveikiau šitą baimę, nes laaabai norėjau nusifotografuoti
Bet nulipau drebančiomis kojomis ir su svaigstančia galva



Nors, dabar prisiminiau, kad vienoje kelionėje kažkiek įveikiau šitą baimę, nes laaabai norėjau nusifotografuoti


QUOTE(Aist @ 2015 01 07, 23:19)
Negalėčiau būti su smurtaujančiu arba priklausomu nuo alkoholio ar narkotikų vyru.
Busy, Aist jau kaip ir atsake apie mano darboviete




Aist, baimes yra normalu. Vadinasi reikia ju vengti, taip? Ar reikia kaip tik nugaleti?
QUOTE(Vėtra.l @ 2015 01 07, 21:38)
Taip, pacientų ateina visokių. Bet dirbti man patinka. Kiekviena profesija gali būti ir sunki, ir lengva, priklauso nuo dirbančiojo požiūrio.
QUOTE(Kivuka @ 2015 01 07, 21:40)
O aš aukščio bijau
Didelio aukščio. Bet tik tada, kai nėra kažkokios sienos/turėklo ar pan. Tada prarandu pusiausvyrą
Negalėčiau stovėti ant kokios uolos krašto 



O kaip tau visokie laisvojo kritimo atrakcionai, drambliaskrydžiai?
QUOTE(Aist @ 2015 01 07, 21:45)
O kaip tau visokie laisvojo kritimo atrakcionai, drambliaskrydžiai?
Niekada neišdrįsčiau pabandyti


QUOTE(Kivuka @ 2015 01 07, 23:40)
O aš aukščio bijau
Didelio aukščio. Bet tik tada, kai nėra kažkokios sienos/turėklo ar pan. Tada prarandu pusiausvyrą
Negalėčiau stovėti ant kokios uolos krašto 
Nors, dabar prisiminiau, kad vienoje kelionėje kažkiek įveikiau šitą baimę, nes laaabai norėjau nusifotografuoti
Bet nulipau drebančiomis kojomis ir su svaigstančia galva 



Nors, dabar prisiminiau, kad vienoje kelionėje kažkiek įveikiau šitą baimę, nes laaabai norėjau nusifotografuoti


Va del aukscio baimes. Savo drauge ikalbejau uzlipti ant medzio prisirisus virve ir skrieti per Nemuna. Baime jai tikrai siek tiek apslopo, bet visai nepraejo. Vadinasi Aist bandymas sokt per prievarta (kaip prevencija baimei iveikti) gali ir nepadeti

QUOTE(Vėtra.l @ 2015 01 07, 21:48)
Savo drauge ikalbejau uzlipti ant medzio prisirisus virve ir skrieti per Nemuna.
Jeigu po kojomis vanduo - baimės nelabai jaučiu, nes puikiai jaučiuosi vandenyje ir puikiai plaukiu net didesnius atstumus


QUOTE(Vėtra.l @ 2015 01 07, 21:44)
Aist, baimes yra normalu. Vadinasi reikia ju vengti, taip? Ar reikia kaip tik nugaleti?
Nežinau, vienos formulės, tinkančios kiekvienam nėra. Aš savo baimes priimu kaip dalį savęs, stengiuosi ne kovoti su savo baimėmis, o iškelti į viešumą ir taip "nukenksminti".
Labai prasmingas man atrodo Tavo, Vėtra, darbas.
Papildyta:
QUOTE(Kivuka @ 2015 01 07, 21:50)
Jeigu po kojomis vanduo - baimės nelabai jaučiu, nes puikiai jaučiuosi vandenyje ir puikiai plaukiu net didesnius atstumus
Man nieko nėra labiau atpalaiduojančio, kaip karštą vasaros dieną nuplaukti į kokį karjero ar ežeriuko vidurį ir ten klausytis vandens..kur nėra kitų žmonių ir garsų 


Kivuka, Tu gal vandens ženklas?



QUOTE(Aist @ 2015 01 07, 21:54)
Aš ožkaragė


Aaaa...plaukiojanti ožiaragė, bijanti aukščio
Aš irgi nemedžiotojųfilė 
Papildyta:
Esu šokusi ir per prievartą, na pati save prisiversdavau, ir klubuose, ir senais laikais diskotekose, ir baliuose. Nieko gero, tas pats š..., tik kituose įpakavimuose. Gal tik alkoholio pavartojusi (bet tada jau reikia nemažos "terapinės" dozės) dar ne taip žiauriai baisu. Panašiai, kaip Busy pasakojo apie skrydį, taip ir aš- taigi negersi dėl to, kad šokti kažkam atrodo, kad reikia.


Papildyta:
QUOTE(Vėtra.l @ 2015 01 07, 21:48)
Vadinasi Aist bandymas sokt per prievarta (kaip prevencija baimei iveikti) gali ir nepadeti 

Esu šokusi ir per prievartą, na pati save prisiversdavau, ir klubuose, ir senais laikais diskotekose, ir baliuose. Nieko gero, tas pats š..., tik kituose įpakavimuose. Gal tik alkoholio pavartojusi (bet tada jau reikia nemažos "terapinės" dozės) dar ne taip žiauriai baisu. Panašiai, kaip Busy pasakojo apie skrydį, taip ir aš- taigi negersi dėl to, kad šokti kažkam atrodo, kad reikia.
Na ir diskusija
odontologų aš nebijau,visiškai
jau iek man su jais teko susidurti nuo pat vaikystės,kad jau absoliučiai susitaikiau su viskuo,ką jie burnoj daro ,jei žinau,kad skaudės ,prašau nuskausminamųjų ir viskas ,bet va kas bjauriausia ir nuo ko vos nevemiu-kai kanalus su chlorkalkėm plauna
,kai guli toj kėdėj tai atrodo lyg tiesiai į gerklę chlorkalkių kibirą supila
,žiaukčioju iki vėmimo
Nu negi negali sugalvot kokio skanesnio gėrimėlio gerkllėn supilt,grynai kankinimo skystis
Taip pat bijau ,kaip ir Kivuka, stovėt ant pasaulio krašto be turėklų
,dvyliktam aukšte per bakoną persisvert ir žemyn žiūrėt nebijau ,bet jei to turėklo nebūtų ,tai jau į balkoną manęs niekas neišvarytų
negalėčiau net pabandyt tų laisvo kritimo atrakcionų,nenugalėčiau savęs
,nebent kas nustumtų,bet tada tikriausiai širdis sprogtų iš baimės
O lėktuvu skristi visai nebijau,su dideliu tai malonumas skristi,esu skridusi su dideliu aerobusu ,kur telpa 350 keleivių ,6 val skridom į Alma-atą,tai ten net nesijaučia kai kyla ir leidžiasi tas lėktuvas,nelabai jauku skristi mažu lektuvėliu ,1986 metais juo skridau iš Palangos į Kauną(tokie kukurūznikai skaidė),tai kratė labai,bet užtai koks komfortas---14 val dar gulėjau ant Palangos smėliuko ,o 18 val jau atėjau į savo budėjimą klinikų naujagimių skyriuje
Keltų ir laivų taip pat nebijau,pper pirmą valandą pripratau prie nestabilios žemės po kojomis ir naktį ,kai jūroj audra buvo,jausmas buvo toks,lyg galva po gero tūso suktųsi,na kai guli po gero baliaus ir atrodo ,lyg kas tave supa
Liftų irgi nebijau...O ko aš bijau tai net ir nežinau
reiks pagalvot

odontologų aš nebijau,visiškai







Taip pat bijau ,kaip ir Kivuka, stovėt ant pasaulio krašto be turėklų


negalėčiau net pabandyt tų laisvo kritimo atrakcionų,nenugalėčiau savęs


O lėktuvu skristi visai nebijau,su dideliu tai malonumas skristi,esu skridusi su dideliu aerobusu ,kur telpa 350 keleivių ,6 val skridom į Alma-atą,tai ten net nesijaučia kai kyla ir leidžiasi tas lėktuvas,nelabai jauku skristi mažu lektuvėliu ,1986 metais juo skridau iš Palangos į Kauną(tokie kukurūznikai skaidė),tai kratė labai,bet užtai koks komfortas---14 val dar gulėjau ant Palangos smėliuko ,o 18 val jau atėjau į savo budėjimą klinikų naujagimių skyriuje

Keltų ir laivų taip pat nebijau,pper pirmą valandą pripratau prie nestabilios žemės po kojomis ir naktį ,kai jūroj audra buvo,jausmas buvo toks,lyg galva po gero tūso suktųsi,na kai guli po gero baliaus ir atrodo ,lyg kas tave supa

Liftų irgi nebijau...O ko aš bijau tai net ir nežinau

