MamaDanute, gal Eliukui nuo kirminų nepakenktų tablečikė?
Kadangi ryte buvo dingęs internetas, kas, kaip žinia, visikai suparalyžuoja net pačias menkiausiais galimybes dirbti, pamėginau prisiminti pažadėtą kelionę. Kažkodėl trumpai man nesigauna. Tai pasipasakoju pradžią, jei bus įdomu, mėginsiu prisimint daugiau. Gerai pagalvojus, viskas vyko 1994 m. sausį.
Sesija baigiasi. Važiuojam slidinėt į Ukrainą? Bet aš nemoku. Koks skirtumas? Olivjė moka visi Grenoblyje moka slidinėti. Na, pasirodo, mums keturiems, nestovėjusiems ant kalnų slidžių, to labiau nei pakanka. Vizą gauname dainuodami konsulas atiduodamas mums pasus ilgesingai sako Į Slavską važiuojat? Giliai širdyje jums pavydžiu. Skamba daug žadančiai

Ne tai, kad tam, jog išsijudintum kelionei kai tau dvidešimt, labai reikėtų kokių pažadų, bet, papildomos garantijos netrukdo bet kokiame amžiuje.
Vėlų vakarą sugriūnam į traukinį Lvovas tik ryte. Krizenam, ūžaujam labai jau juokingos Olivjė akys išgirdus, kad slidinėti nė vienas nebandėme. Ritmingą traukinio bildesį nutraukia Baltarusijos siena. Ir čia energingai atliuoksėjusi, prieš akis mums stoja pasienietė Carievna Nesmejana prieš ją tikra krizenanti paauglė. Kas, sakykit man, turi nutikti jaunai moteriai, kad jos žvilgsnis stingdytų kaip kokios Medūzos? Todėl visi staiga suakmenėjam, kai į jos klausimą Alkoholis, narkotikai, valiuta? mūsų nelabai atsibudęs, o ir šiaip, ne itin dėl sąlyginių visuomenė susitarimų ir refleksų besukantis sau galvą kompanietis, ima greit linksėti galva ir krapšto iš striukės kišenės litus žalias suglamžytas 2 litų (prisimenat tokias?) kupiūras valiuta kaip nekaip... . Bet mums sekasi. Madam Medūza, matyt, buvo geros nuotaikos (?), nieko nesakiusi apsisuko ir išėjo iš mūsų plackarto gardelio.
Lvovas, į kurį ryte mus išspjovė traukinys murzinas, pilkas, susiglamžęs. Išsikeičiame valiutą 10 skurdžių dolerių čia pavirsta į svaiginančiu 2 milijonus žvėriukų. Jaučiamės tų milijonų įpareigoti. Mūsų kompaniją stoty beganantys pastovios gyvenamosios vietos neturintys piliečiai keikia mus išsidirbinėjačius ir vakarietiškų cigarečių nuorūkas metančius ne ant žemės, kaip priklauso nesavanaudiškoje stoties visuomenėje, o kažkodėl į šiukšlių dėžes. Sėdim ant krepšių, čiaumojam vietinius pyragėlius su kopūstais (kopūstai atrodo mažiausiai įtartini), nekantriai laukiam savo vietinio traukinio į Slavską baisiai kažkodėl nepritampam prie Lvovo stoties. Gal čia visi milijonieriai taip jaučiasi?..
Vietinis traukinukas kupinas optimizmo neveikiančias duris visuomet galima uždaryti užkabinama velke vis tiek kažkas kitoje stotyje iš lauko atidarys. Langai, beje, visai ne tam, kad pro juos patektų šviesa. Svarbiausia, kad per juos neprisnigtų, todėl fanera pagrindinė langų stiklinimo priemonė. Bet čia jaučiamės gerokai jaukiau, tai nusprendžiame užkąsti. Išsitraukiam kapoto kumpio konservų, duonytės, apelsinų. Nuo atidaromų konservų čpok (modernus dangtelis su žiedeliu) visas vagonas ima muistytis. Kažkam nepagalvotai ėmus lupti apelsiną, visi staiga atsisuka į mus. Kažkaip savaime imam kalbėti apie tai, kad valgyti gal visai net nenorim, greit susirenkam provokacijos priemones ir bandom žvalgytis pro likusius stiklinius langus. Jautrūs, geri dar buvom vaikai, neabejingi svetimam nerimui dėl neįprastų maisto produktų. Staiga Olivjė atgyja per kelis suolus nuo mūsų važiuoja vyriškis su kokių 12 metų berniuku. Abu rankose laiko po į popierinį vokelį (tokiame vaikystėje stora pardavėja pasverdavo saldainių) įsuptą baltą karvelį. Kaip tu galvoji, kam jiems paukščiai? Kaip valgymui, tai dviejų mažoka. Pasikalbam apie tai, kad paukščiai būna auginami ir dėl grožio. Olivjė manymu, galima rasti ir gražesnių dalykų. O šiaip karveliai tai skanūs.
Privažiuojam Slavską. Susirandam savo dėdę Mišą, įsikuriam jo žodžiais, puikiame mansardos kambaryje. Čia bent jau šilta. O prie ankštumo mus jau pripratino į Nemenčinės miškus įsibridęs Niujorkas. Po traukinio mes jau nebe tokie naiviai reiklūs, todėl šiltas vanduo ir tualetas ne lauke mus džiugina ir ramina.
Nereikia į trasą pėsčiomis, tuoj atvažiuos transportas kitą rytą džiugiai praneša dėdė Miša, jo manymu labai pelningai po 2 dolerius išnuomojęs mums batus ir slides. Išties, riaumodamas atlekia zilas, ropščiamės į jo kėbulą nerangiai, bet entuziastingai. Ypač džiaugiasi Olivjė Grenoblyje tokio daikto tikrai nepamatysi. Kelionė iki trasos smagi, tik pakeliui pasitaikęs tuneliukas po geležinkeliu toks, kaip čia pasakius, ankštokas. Susigūžiame, minimalizuojamės, nes zilas baisiai straksi čia jums ne koks pižoniškas nuvalytas asfaltas iš šiaip ne taip prasibrukam per tuneliuką. Tačiau dabar mums aišku, kas apgraužė medinius zilo bortus. Dar kiek pastraksėjęs zilas nusipurto mus nuo kupros vos matomai imančioje žliugti baltumoje. Kur trasa? klausiam. Ten kažkur neapibrėžtai mosteli ranka zilo vadeliotojas ir narsiai apsisukęs nustraksi savais keliais.
Кто гордая??? Я-гордая??? Да нет...мы, царицы, бабы простые!...