***Mūsų katukai ir katytės***

Erode, vadinasi taip turėjo būti, laikykis

ui, kol perskaičiau.... kelionės, kvepalai..... kelevau mažai, kvepalų vienintelių neturiu (beveik visi nepatinka ) dabar norėčiau tresor lumineuse

Man būna ir Bugi pavemia maistu. Bet dažniausiai po to gerai jaučiasi ir po pusdienio ėda normaliai. O kiek laiko jis taip? Aš susirūpinčiau jei ir kitą diena tas pats O gal slepiasi kaip tik dėl to, kad blogai jaučiasi

MamaDanute, gal Eliukui nuo kirminų nepakenktų tablečikė?

Kadangi ryte buvo dingęs internetas, kas, kaip žinia, visikai suparalyžuoja net pačias menkiausiais galimybes dirbti, pamėginau prisiminti pažadėtą kelionę. Kažkodėl trumpai man nesigauna. Tai pasipasakoju pradžią, jei bus įdomu, mėginsiu prisimint daugiau. Gerai pagalvojus, viskas vyko 1994 m. sausį.

Sesija baigiasi. Važiuojam slidinėt į Ukrainą? Bet aš nemoku. Koks skirtumas? Olivjė moka – visi Grenoblyje moka slidinėti. Na, pasirodo, mums keturiems, nestovėjusiems ant kalnų slidžių, to labiau nei pakanka. Vizą gauname „dainuodami“ – konsulas atiduodamas mums pasus ilgesingai sako – „Į Slavską važiuojat? Giliai širdyje jums pavydžiu“. Skamba daug žadančiai Ne tai, kad tam, jog išsijudintum kelionei kai tau dvidešimt, labai reikėtų kokių pažadų, bet, papildomos „garantijos“ netrukdo bet kokiame amžiuje.
Vėlų vakarą sugriūnam į traukinį – Lvovas tik ryte. Krizenam, ūžaujam – labai jau juokingos Olivjė akys išgirdus, kad slidinėti nė vienas nebandėme. Ritmingą traukinio bildesį nutraukia Baltarusijos siena. Ir čia energingai atliuoksėjusi, prieš akis mums stoja pasienietė – Carievna Nesmejana prieš ją tikra krizenanti paauglė. Kas, sakykit man, turi nutikti jaunai moteriai, kad jos žvilgsnis stingdytų kaip kokios Medūzos? Todėl visi staiga suakmenėjam, kai į jos klausimą „Alkoholis, narkotikai, valiuta?“ mūsų nelabai atsibudęs, o ir šiaip, ne itin dėl sąlyginių visuomenė susitarimų ir refleksų besukantis sau galvą „kompanietis“, ima greit linksėti galva ir krapšto iš striukės kišenės litus – žalias suglamžytas 2 litų (prisimenat tokias?) kupiūras – valiuta kaip nekaip... . Bet mums sekasi. Madam Medūza, matyt, buvo geros nuotaikos (?), nieko nesakiusi apsisuko ir išėjo iš mūsų plackarto gardelio.
Lvovas, į kurį ryte mus išspjovė traukinys – murzinas, pilkas, susiglamžęs. Išsikeičiame valiutą – 10 skurdžių dolerių čia pavirsta į svaiginančiu 2 milijonus „žvėriukų“. Jaučiamės tų milijonų įpareigoti. Mūsų kompaniją stoty „beganantys“ pastovios gyvenamosios vietos neturintys piliečiai keikia mus išsidirbinėjačius ir vakarietiškų cigarečių nuorūkas metančius ne ant žemės, kaip priklauso nesavanaudiškoje stoties visuomenėje, o kažkodėl į šiukšlių dėžes. Sėdim ant krepšių, čiaumojam vietinius pyragėlius su kopūstais (kopūstai atrodo mažiausiai įtartini), nekantriai laukiam savo vietinio traukinio į Slavską – baisiai kažkodėl nepritampam prie Lvovo stoties. Gal čia visi milijonieriai taip jaučiasi?..
Vietinis traukinukas kupinas optimizmo – neveikiančias duris visuomet galima uždaryti užkabinama velke – vis tiek kažkas kitoje stotyje iš lauko atidarys. Langai, beje, visai ne tam, kad pro juos patektų šviesa. Svarbiausia, kad per juos neprisnigtų, todėl fanera – pagrindinė langų „stiklinimo priemonė“. Bet čia jaučiamės gerokai jaukiau, tai nusprendžiame užkąsti. Išsitraukiam kapoto kumpio konservų, duonytės, apelsinų. Nuo atidaromų konservų „čpok“ (modernus dangtelis su žiedeliu) visas vagonas ima muistytis. Kažkam nepagalvotai ėmus lupti apelsiną, visi staiga atsisuka į mus. Kažkaip savaime imam kalbėti apie tai, kad valgyti gal visai net nenorim, greit susirenkam provokacijos priemones ir bandom žvalgytis pro likusius stiklinius langus. Jautrūs, geri dar buvom vaikai, neabejingi svetimam nerimui dėl neįprastų maisto produktų. Staiga Olivjė atgyja – per kelis suolus nuo mūsų važiuoja vyriškis su kokių 12 metų berniuku. Abu rankose laiko po į popierinį vokelį (tokiame vaikystėje stora pardavėja pasverdavo saldainių) įsuptą baltą karvelį. „Kaip tu galvoji, kam jiems paukščiai? Kaip valgymui, tai dviejų mažoka“. Pasikalbam apie tai, kad paukščiai būna auginami ir dėl grožio. Olivjė manymu, galima rasti ir gražesnių dalykų. O šiaip karveliai tai skanūs.
Privažiuojam Slavską. Susirandam savo dėdę Mišą, įsikuriam jo žodžiais, puikiame mansardos kambaryje. Čia bent jau šilta. O prie ankštumo mus jau pripratino į Nemenčinės miškus įsibridęs Niujorkas. Po traukinio mes jau nebe tokie naiviai reiklūs, todėl šiltas vanduo ir tualetas ne lauke mus džiugina ir ramina.
„Nereikia į trasą pėsčiomis, tuoj atvažiuos transportas“ – kitą rytą džiugiai praneša dėdė Miša, jo manymu labai pelningai – po 2 dolerius – išnuomojęs mums batus ir slides. Išties, riaumodamas atlekia zilas, ropščiamės į jo kėbulą nerangiai, bet entuziastingai. Ypač džiaugiasi Olivjė – Grenoblyje tokio daikto tikrai nepamatysi. Kelionė iki trasos smagi, tik pakeliui pasitaikęs tuneliukas po geležinkeliu toks, kaip čia pasakius, ankštokas. Susigūžiame, minimalizuojamės, nes zilas baisiai straksi – čia jums ne koks pižoniškas nuvalytas asfaltas – iš šiaip ne taip prasibrukam per tuneliuką. Tačiau dabar mums aišku, kas apgraužė medinius zilo bortus. Dar kiek pastraksėjęs zilas nusipurto mus nuo kupros vos matomai imančioje žliugti baltumoje. „Kur trasa?“ klausiam. „Ten“ kažkur neapibrėžtai mosteli ranka zilo vadeliotojas ir narsiai apsisukęs nustraksi savais keliais.

Kas per klausimas, jei bus įdomu, pačioj įdomiausioj vietoj sustojai

Kitų keliauninkių pasakojimus smagiai paskaičiau per pietus ir tą Aist bangos gurknį virtualiai pajaučiau, ir Zundytės pūsles iki kaulo o Tuomcės vietoj tai būčiau turbūt atsidūrus dingusių be žinios sarašuose

Ech, žiauri vis dėlto ta Erendira, sudomino, suviliojo ir paliko noriu dar dar ir dar. Kol pabaigsi

Į kelionių temą. Kol kartu su Erendira važiuosim į Ukrainą, gal norit su manim trumpam į Paryžių.
Achacha kol sukurpiau, matau kad Erendira jau visas nusivežė į Ukrainą. Na tai lagaminų neišsikraukit ir jei turėsit kantrybės, praleiskite dieną Paryžiuje sumanim
Skridau prieš 5 m. savaitei į svečius. Turėjau išskristi anksti ryte sekmadienį, o šeštadienį paguldė mane į lovą apsinuodijimas, nepajėgiau net galvos nuo pagalvės pakelti, tapo aišku, kad sekmadienį nepajėgsiu sėsti į lėktuvą. Atostogų nukelti negaliu, tad perku bilietą pirmadieniui su viltimi kad atsigausiu. Sekmadienį vakare užsidega man akyse šviesos, atsigaunu ir net pajėgiu nuvažiuoti miestan apsipirkti. Pirmadienį važiuoju į oro uostą. Pirminiai bilietai kelionei pirmyn ir atgal buvo per Rygą, dabar turiu bilietus į Paryžių per Varšuvą. Lėktuvėlis mažytis, toks kur vienoj pusėje po dvi sėdimas vietas o kitoje - po vieną. Skrendam kokie 10 žmonių, tarp jų du prancūziškai kalbantys vyriškiai kurių vienas labai stambus. Lėktuvui pakilus tie du vyrai persėda į kitas vietas. Prie jų tuoj pat prieina palydovė ir prašo sugrįžti į savo vietas. Vyriškiai klausia kodėl, nes šios vietos jiems labiau patinka. Palydovė atsako kad taip reikia dėl lėktuvo balanso. Oi galvoju, negi vienas stambus vyriškis persėdęs į kitą vietą perkreips lėktuvą. Labai džiausiuosi kai lėktuvas sėkmingai nusileidžia Varšuvos oro uoste. Persėdu ir sėkmingai nusileidžiu Paryžiaus oro uoste. Laukiu savo lagamino. Laukiu. Laukiu. Laukiu. Savo raudono lagamino. Laukiu. Ant to judančio tako liūdnai sukasi raudonas, bet ne mano lagaminas. Galiausiai suprantu, kad manąjį raudonąjį greičiausiai priglaudė šio lagamino savininkas. Imu pasimetėlį ir einu ieškoti pagalbos. Randu vietą kur registruojami visi tokie nesusipratimai. Darbuotoja truputį kalba angliškai aš truputį suprantu prancūziškai. Bandau papasakoti kas atsitiko, darbuotoja atidaro raudonąjį pasimetėlį ir ištraukia vyrišką kostiumo švarką kuri per pečius laiko išskėstomis rankomis toks jis didelis. Iškart suprantu kieno jis - to didelio vyriškio kuris vos neperkreipė lėktuvo skrendant į Varšuvą. Jokių dokumentų, jokio telefono numerio lagamine nėr. Darbuotoja mane ramina kad grįžęs namo vyriškis pamatys jog paėmė ne savo lagaminą ir atvež jį į oro uostą, užsirašo mano adresą ir patikina, kad vos tik mano lagaminas atsiras, pristatys jį man. O aš įsivaizduoju jog tas vyriškis gyvena visai ne Paryžiuje, o kokiam kitam mieste už kelių šimtų kilometrų, išbėgo iš oro uosto, įmetė lagaminą į mašinos bagažinę ir kada dabar aš savo raudonąjį nelaimėlį bepamatysiu. Išeinu iš oro uosto kaip stoviu. Tiesa oras tai geras, pati spalio pradžia, šilta ir saulėta. Lagaminą atveža kitos dienos vakare. Draugai pas kuriuos važiavau dirba, aš laisva veikti ką noriu ir daryti ką noriu. Po apsinuodijimo jaučiuosi dar silpna ir dideliems žygiams nesiryžtu. Gyvenau netoli Monmartro tai pirmom dienom užtenka vaikščiojimo. Pirmas dvi dienas vaikštinėju neskubėdama, reguliariai prisėsdama ant suoliukų atsikvėpti ir pailsinti pasilpusias kojas. Netoliese yra medžiais apsodintas kanalas kur žmonės susirenka pietauti. Ateina kostiumuotos moterys, atsineša dėžutėse pietus, sėdasi ant suoliukų valgyti. Kai kurios moterys atsineša mažyčius kilimėlius ir juos pasitiesusios sėdasi ant krantinės laiptų. Tie kurie nebijo išsitepti drabužių sėdasi tiesiog ant krantinės. Po vieną, po du, grupelėmis. Kas tiesiog valgo, kas ratu susėdę kalbasi, kažkas tiesiog ant krantinės pasidėjęs laikraštį ir jį pietų dėžute prispaudęs skaito ir valgo. Tolėliau matau pagyvenusius vyrus žaidžiančius rutuliais (nežinau kaip prancūziškai tas žaidimas vadinasi). Nusiperku parduotuvėje salotų, krevečių (jos buvo pigios tai mėgavausi jomis visą savaitę), ir žurnalą su daug nuotraukų ir mažai užrašų nes didesnio teksto prancūziškai neįveiksiu, nešuosi savo grobį į krantinę, susiraitau turkiškai prie pat kanalo krašto, išskleidžiu žurnalą, mėgaujuosi krevetėmis. Dauguma praeivių praeidami pro šalį sveikinasi "bonjour, mademoiselle", aš sveikinuosi su jais, nusišypsom vieni kitiems ir jie eina toliau. Jaučiuosi laisva ir nevaržoma. Visi elgiasi kaip jiems patogiau, nesidairydami į šalis ką apie tai pagalvos kiti tačiau nepraranda mandagumo ir pagarbos aplinkiniams. Šypsausi ir aš, susirinkusi savo pietų dėžutes ir žurnalą, atsisveikinam su netoliese sėdėjusia pietautojų porele ir traukiu link Monmartro gatvelių. Kadangi nesijaučiu dar labai stipri tai tiesiog klajoju ir mėgaujuosi neskubiu pasivaikščiojimu. Sustoju kavinukėje su staliukais lauke išgerti arbatos su bandele, sėdėdama stebiu einančius pro šalį praeivius. iš kavinukės išeina pagyvenusi moteris ilgu sijonu ir švarkeliu, dailiais suvarstomais batukais virš kauliukų ant kulniukų, mažyte skrybėlaite ir juodu vualiu ant akių. Vienoje rankoje nėriniuotas skėtis nuo saulės ir spalvota paraukta rankinė, kitoje rankoje mažo baltapūkio šunelio pavadėlis. Žiūriu vos ne prasižiojusi, negaliu patikėti savo akimis. Dama praeidama pro mano staliuką sveikinasi, šypsomės viena kitai ir ji nuplaukia gatve. Praeiviai net neatsigręžia į ją, jiems įprasta, kad žmonės rengiasi taip kaip jiems norisi, taip kaip jie gerai jaučiasi. Tarp stogų matau kyšančius bažnyčios špilius. Žemėlapio neturiu. nežinau kokia tai bažnytėlė, išeinu iš kavinės ir kokią valandą klaidžioju gatvelėmis. Bažnyčios špiliai tai pradingsta užstoti namų tai vėl pasimato, tai artėja, tai tolsta nuo manęs. Vidury lenktos gatvelės prasilenkiu su vaikinu, ant kaklo pasikabinusiu fotoaparatą, galvoju kad esu teisingame kelyje. Ties posūkiu abu atsisukame ir pamojame vienas kitam ranka. Galiausiai atrandu skverelį su bažnyčia, atsisėdu medžių paunksmėje pailsėti. Visą dieną klaidžioju viena dideliam nepažįstamame mieste, su niekuo nepersimečiau žodeliu - pasisveikinimai nesiskaito - tačiau visiškai nesijaučiu vieniša, man jauku ir smagu, dūšioje ramybė ir laisvės pojūtis. Eidama atgal nusiperku keptą kukurūzo burbuolę ir sutriauškiu.
Oro uostas. Laukiu eilėje užsiregistruoti į lėktuvą. Iki registracijos pabaigos dar likę apie 20 min. Darbuotoja prieš mane stovinčiom dviem moterim kažką aiškina. Pasirodo daugiau vietų lėktuve nėra. Mums paaiškina, kad pakeitė lėktuvą ir visiems nebeužtenka vietų. Už manęs stovi dar kokie penkti žmonės. Vedasi mus prie kito stalelio, kažką garsiai kalba prancūziškai, iš visko suprantu tik vieną žodį "rytoj". Pašiurpstu pagalvojusi kad man pasiūlys bilietus tik kitai dienai, o man rytoj jau į darbą. Geriau įsiklausius suprantu kad jos kalba apie savo asmeniškus reikalaus o ne apie mano bilietus. Gaunu skrydį po keturių valandų į Vilnių su persėdimu Kopenhagoje. Na štai galvoju, taip ir neteks pabuvoti Rygos oro uoste, nei į priekį vykstant nepakliuvau ir atgal keliaudama nepakliūsiu. Kadangi ne dėl mano kaltės neliko vietos iki Kopenhagos gaunu vietą biznio klasėje, atsiprašo manęs kad lėktuve iš Kopenhagos į Vilnių nėra biznio klasės. man jau nesvarbu, aš noriu atsidurti namuose dar šiandien. Kopenhagoje persėdimui tik 10 min. lekiu per visą oro uostą, terminalai aišku skirtinguose oro uosto galuose, maksimaliai nutolę vienas nuo kito. Atbėgu prie įlaipinimo vartų, ten laukia tik manęs. Vos man įšokus į lėktuvą, vos ne per kulnus užtrenkia lėktuvo duris, nuveda į mano vietą. Atsisėdu ir matau kaip mirkčiodamas geltonom švieselėm prie lėktuvo atlekia bagažo gabenimo vagoniukas, o jame pūpso mano raudonasis lagaminas (su užrašytu mano telefono numeriu, išpaišytas šypsenėlėmis, gėlytėmis ir dar kažin kuom, kad niekam nešautų į galvą nusavinti). lagaminą įgrūdą į lėktuvo bagažo skyrių ir lėktuvas pajuda. Vos pakilus per visą lėktuvo saloną su vienoje rankoje iškeltu padėklu pereina palydovė ir priėjus prie eilės kur sėdžiu sako mano vardą. "Tai aš" sakau, paduoda man paketėlį, kuriame sulčių pakelis ir didelis sumuštinis. "Čia jums" - matyt tai buvo vietoj lėktuve nesamos biznio klasės. Visi keleiviai atsisukę žiūri ir nesupranta kodėl man atnešė nemokamai o jiems visa tai siūlo pirkti. Įpusėjus kelionė pilotas praneša kad ties Vilniumi siaučia audra ir dėl galimybės lėktuvui leistis mes būsim įspėti papildomai. Na galvoju, negi dar nesibaigė mano nuotykiai ir aš vis tik papulsiu į tą Rygą. Bet ne, Rygon taip ir nepakliuvau, sėkmingai nusileidom Vilniuje.
Ačiū, jei turėjot kantrybės perskaityti
Erode - mes visos mintimis su tavim
Matilda kokią šykarną apykaklę įsitaisė
Einu užsiplikysiu arbatos ir pasimėgausiu Erendiros kelione

uoj

dar dar!

Magnuna, skaniai suskaičiau. net nepastebėjau, kada bendradarbė nuo stalo pakilo ir kažkur išėjo:D

Uch, pasirodo suspėjau su visom į Ukrainą paslidinėti Erendira - mes gi stovim visos su slidėm kartu su tavim ir laukiam kas bus toliau Nekamuok mūsų

Jau kokios šaunuolės tos mūsų keliautojos Zundytės ir Tuomce vietoje tai tikrai niekada nebūčiau atsidūrusi,nes nieks, už jokius pinigus, nebūtų prikalbinęs tam ryžtis O jei keliaujant su kuo nors įvyktų kokių nesklandumų, ta ką jau darysi- tektų su tuo susitaikyti, nors tikrai ne kartą būčiau apsižliumbusi
Labai smagu paskaityti

Sulaukiau, sulaukiau ... kaip jis man patiko, kad ir neleido,bet spėjau paragauti...bet jau ta mamka taip greit jį susėmė, dar bandžiau prieštarauti ir pasisemti iš kibiro,bet išnešė

Magnuna ,pajaučiau visą laisvę ir tavo jausmus paryžiuje ,net kava kvepėjo kavinukėje ,viskas dar gyva,nes Paryžiuje buvau 2009m pavasarį ,per patį kaštonų ir tulpių žydėjimą

Erendira-dar dar dar irgi viskas išgyventa,esu buvusi toje šalyje tačiau daar tarybiniais laikais,o kaip žinia ten nedaug kas pasikeitė net iki šių dienų,bendradarbė buvo atostogauti Kryme prieš trejus metus,tai pasakojo,kad ten tik 1983-ieji ,bet užtai pigiai paatostogavo
P.S.kulnai užgijo be pasėkmių


Vidam ,dabar jau ir aš nebesiryžčiau tokiai kelionei,o tada man ,pacankei jūra iki kelių buvo
Papildyta:
Vidam ,reikėjo Nikitai į vonią pripilt to sniego,tegu džiaugiasi